Apie Bažničią - strona lt

Go to content

Main menu:

Apie Bažničią

AR ŽINOTE
Pripažinimas, kad Bažnyčioje galima rasti džiaugsmą, ramybę, žinojimą ir laisvę, peržengia šio pasaulio įsivaizdavimą, kuris mato Bažnyčią kaip siaubingą pasikėsinimą į žmogaus laisvę - Bažnyčia suvedžiojanti savo aukas melagingais pareiškimais, o jas užvaldžiusi, nesirūpinanti nelaimėmis, kurias joms teikia, o tik besistengianti bet kokia kaina išlaikyti jas savo nelaisvėje.
Tokiu būdu pasaulis mano, kad nuolatos kovojame su savo protu, ir kad nuolat kyla mūmyse pasipriešinimas, kurį stengiamės nuslopinti. Jis mano, kad, kaip skęstančio laivo įgula, turime nuolatos siurbti užliejantį mus vandenį, sunkiai kovodami, kad išsilaikytume vandens paviršiuje, kad vos velkamės tikėjimo keliu ir tai tik dėka savo proto nuneigimo arba atstumdami nuo savęs religines problemas. Pasaulis atmeta mūsų doktriną ir yra nepajėgus suprasti mūsų tikėjimo ja. Laikydamas ją tokia keista, yra tikras, kad, nors ir nenorime prisipažinti, dienas ir naktis kankina mus abejonės ir kenčiame, bijodami joms pasiduoti.

Esu įsitikinęs, kad pasaulio manymu pagrindinis nuodėmklausių uždavinys - tokių nerimą keliančių abejonių slopinimas savo penitentuose (išpažįstančiuose nuodėmes). Pasaulis mano, kad protas, kaip ir kūnas, nuolatos maištauja, kad abejonę, kaip ir geidulingumą, iššaukia kiekvienas vaizdas ar garsas, ir kad ši pagunda kyla iš kiekvieno protestantiškos polemikos žodžio. Jis smerkiančiai žvairuoja, matydamas katalikų kunigą, kad šis suprastų, kaip kvailai jis atrodo ir kiek daug jame yra veidmainystės.

Jeigu būtent taip manote, brangūs broliai, tai paprasčiausiai klystate. Verčiau patikėkite man, nei pasauliui, kai pasakysiu, kad katalikas neturi sunkumų dėl savo tikėjimo, galbūt labiau jis turi sunkumų su netikėjimu, nebent jam fatališkai blogai sektųsi. Jis gavo dovaną, kuri padaro tikėjimą lengvu, ir turėtų padaryti dideles ir apgailėtinas pastangas, kad atprastų nuo tikėjimo. Jis prievartautų savo intelektą ne pratindamasis tikėjime, bet susilaikydamas nuo jo. Kai atsiranda abejonės, kas gali lengvai atsitikti, jeigu jis nėra izoliuotas nuo pasaulio, jos yra jam tokios bjaurios ir nepageidaujamos, kaip neskaisčios mintys dorybingam žmogui. Aišku, kad jis nuo jų ginasi ir jas atmeta, bet dėl kokios priežasties? Pirmiausia ne dėl to, kad yra pavojingos, bet kad yra žiaurios ir niekingos.  

Ar mylintis Viešpats, kuris viską dėl žmogaus padarė, pelnė tik tokį atlygį? ,,Popule meus, quid feci tibi? - Mano tauta, ką aš tau padariau, kuo prasikaltau? Atsakyk man. Aš tave išvedžiau iš faraono nelaisvės ir vergijos žemės ir siunčiau tau Mozę, Aaroną ir Miriam, ir apjuosiau ir paskiepijau tave, rinktinis vynuogyne, ir ką dar galėčiau padaryti mano vynuogynui, ko nepadariau?" Jis išliejo mums savo malones, buvo kartu mūsų rūpesčiuose, vedė į vis gilesnį tiesos pažinimą.
Atleido mums mūsų nuodėmes, patenkino proto poreikius, padarė tikėjimą lengvu. Davė mums savo šventuosius, kasdien parodo mums savo Kančią, tad kodėl turėčiau Jį apleisti? Ką Jis man padarė, išskyrus gėrį? Kodėl turėčiau iš naujo apsvarstyti, ką jau apsvarsčiau kartą visam laikui? Kodėl turėčiau klausyti kiekvieno atsitiktinio šio pasaulio žodžio, nukreipto prieš Jį, su grasinimu, kad būsiu pripažintas šventeiva ir belaisviu, tuo tarpu kai mano tikroji pareiga yra elgtis su Aukščiausiuoju bent taip, kaip jūs, metantys man kaltinimus, elgiatės su savo žmogiškais draugais ar geradariais? Kadangi pasitikiu protu ir esu atsidavęs širdimi, kodėl jie nepalieka ramybėje mano tikėjimo?  

Jeigu nuklysite nuo Katalikų Bažnyčios, tai pas ką eisite? Ji yra tavo vienintelė galimybė pasiekti tikrumą šiame audringame, besikeičiančiame pasaulyje. Nėra nieko tarpinio tarp Bažnyčios ir skepticizmo, kai žmogus savavališkai tvarkosi su savo protu. Privatūs tikėjimai, madingos religijos tam tikru laikotarpiu gali būti efektyvios ir daugeliui patrauklios; valstybinės religijos, didelės ir negyvos, gali tūkstantmečiais plisti apibrėžtose žemėse, gali nukreipti dėmesį ir supainioti išsilavinusių žmonių vertinimą, bet su laiku paaiškėja, kad - arba katalikų tikėjimas iš tikro yra realus nematomojo pasaulio įžengimas į mūsų pasaulį, arba neegzistuoja nieko, kas pozityviai, pamokančiai ir tikroviškai parodytų mums, iš kur ateiname ir kurlink einame.  
 
pranciskonai.delegatura@gmail.com
Back to content | Back to main menu