,, ... Mano Apvaizda budi ir pranešu tau, kad tai, ką suteikiau žmogui, yra tos aukščiausios Apvaizdos pasekmė. Mano Apvaizda jį sutvėrė, kai, įsižiūrėjęs į save, pamilau mano kūrinio grožį ir teikiausi sukurti jį tobulai pagal Mano paveikslą ir panašumą. Taigi aprūpinau jį atmintimi, kad atmintų mano geradarybes ir leidau jam dalyvauti Mano, amžinojo Tėvo, galioje. Suteikiau jam intelekto, kad Mano Vienatinio Sūnaus išmintyje pažintų ir suprastų valią Amžinojo Tėvo, kuris su tokia ugninga meile apipylė jį malonėmis. Suteikiau jam meilės galią, kad dalyvaudamas Šventosios Dvasios maloningume galėtų mylėti tai, ką intelektas pamatė ir pažino. Padarė tai Mano saldžioji Apvaizda, kad Mano kūrinys galėtų Mane pažinti, suprasti ir džiaugtis Mano gerumu, amžinai regėdamas Mane...
...Visa tai padarė jums Mano Apvaizda. Nuo pasaulio pradžios iki pat šios dienos ji rūpinosi žmogaus poreikiais ir išganymu, ir rūpinsis jais įvairiausiais būdais iki pat paskutinės dienos pagal tai, ką Aš, gerasis ir tikrasis gydytojas, pripažinsiu tinkamu dėl jūsų silpnybės ir būtinu, kad sugrąžinti jums tobulą sveikatą ir joje jus išsaugoti. Mano Apvaizda neaplenks nieko, kas ieško joje atramos.. Tas, kas tobulai Manim pasitiki, taigi beldžia ir šaukiasi Manęs tiesoje, ne tik žodžiu, bet ir širdimi, švenčiausiojo tikėjimo šviesoje atpažins Mane patį Mano Apvaizdoje; bet ne tas, kuris beldžia ir šaukiasi vien tuščiu savo balso skambėjimu, sakydamas ,,Viešpatie, Viešpatie..." Užtikrinu tave, jeigu jų kvietimas nebus paremtas dorybe, pažins juos ne Mano gailestingumas, bet Mano teisingumas. Taigi kartoju, kad Mano Apvaizda neaplenks nieko, kas Manim tikrai pasitiki...
...Mano Apvaizda viską jums teikia, ypač gyvenimą ir mirtį ir jas lydinčias aplinkybes, badą, troškulį, padėties pasaulyje praradimą, nepriteklių, šaltį, kaitrą, šmeižtus, pašaipas, įžeidimus. Leidžiu, kad visi tie dalykai atsitiktų žmonių tarpe, nors ne Aš esu priežąstimi klastingos valios to, kuris daro pikta ir įžeidinėja. Aš jam suteikiu būtį ir laiką, kad su meile tarnautų Man ir savo artimui. Leidžiu, kad tai vyktų, norėdamas išbandyti kantrumo dorybę visame tame, kas jį paliečia, arba tam, kad jis ją atpažintų.
Kartais leidžiu, kad teisusis taptų visų neapykantos tikslu ir pagaliau mirtų, didžiai pasaulio žmonių nuostabai. Ir atrodys jiems neteisingu dalyku, kad jis žūtų staigia mirtimi, vandeny ar ugnyje, laukinių žvėrių sudraskytam arba po savo namo griūvėsiais. Kaip keistai atrodo šie įvykai akims, neturinčioms vidinės švenčiausiojo tikėjimo šviesos. Ir kaip paprasta tikintiesiems, kurie šiuose didžiuose ir nuostabiuose įvykiuose per meilę atrado ir atpažino Mano Apvaizdą. Tikintysis mato ir pripažįsta, kad tai Aš, per savo Apvaizdą nulemiu viską ir vien tik dėl žmogaus išganymo. Prieš viską, kas vyksta, tikintysis pagarbiai nulenkia galvą. Nesipiktina niekuo, ką atranda savyje, savo artimuose ar Mano veiksmuose. Viską pakelia su tikra kantrybe. Nei vieno sutvėrimo neaplenks Mano Apvaizda: ji nulemia viską. Kartais, kai siunčiu savo sutvėrimui krušą ar audrą, arba žaibą, žmonės laiko tai žiaurumu, manydami, kad nesirūpinu jų gyvenimu, tuo tarpu Aš leidau, kad įvyktų ši nelaimė, apsaugodamas tą sielą nuo amžinosios mirties...
...Vienatinio Mano Sūnaus Kraujo galia atpirktas ir grąžintas malonei žmogus gali teigti, kad patyrė Mano ištikimybę. O visgi, atrodo, abejoja ir mano, kad nesu pakankamai galingas, kad jam padėčiau, pakankamai stiprus, kad jį paremčiau ir apginčiau nuo priešų, pakankamai išmintingas, kad apšviesčiau jo intelekto akis, arba kad nesu pakankamai geraširdiškas, kad duočiau jam tai, kas yra būtina jo išganymui. Jam atrodo, kad nesu pakankamai turtingas, kad galėčiau jį praturtinti, nei pakankamai gražus, kad jam grąžinčiau grožį. Atrodo, kad jis bijo, ar ras pas Mane duonos pavalgyti it apdarą apsirengti. Jo poelgiai rodo, kad jis taip galvoja. Nes jeigu tikėtų Manimi iš tikrųjų, iš jo tikėjimo gimtų šventi ir geri darbai.
Tuo tarpu jis kasdien patiria, kad esu galingas. Nes saugau jo gyvybę ir ginu nuo priešų. Mato, kad niekas negali atsispirti Mano jėgai ir galybei, o jeigu nemato, tai dėl to, kad nenori matyti. Mano išmintis taip tobulai tvarko ir valdo visą pasaulį, kad jame nieko netrūksta ir nieko jam negalima pridėti. Numačiau viską, ko reikia sielai ir kūnui. Ne privertė tam Mane jūsų valia, nes dar neegzistavote. Vien tik Mano geraširdiškumas privertė Mane sukurti dangų ir žemę, jūrą ir dangaus skliautą. Sukūriau dangų, kad judėtų virš jūsų, sukūriau orą, kad galėtumėt kvėpuoti; ugnį ir vandenį, kad tarpusavy būtų tramdomi; saulę, kad nebūtumėte tamsoje. Visa tai padariau ir nulemiau, kad patenkinčiau žmogaus poreikius. Dangus papuoštas paukščiais, žemė augina vaisius ir gausius gyvūnus žmogaus prasimaitinimui; jūroje gausu žuvų. Visame kame matoma tobula Mano Apvaizdos tvarka...
...Taigi matai, kad savo Apvaizda pakeliu žmogų iš griuvėsių į kitą pasaulį. Pirmajame palikau kančių erškėčius ir leidau, kad žmogus visame kame patirtų pasipriešinimą. Nepasielgiau taip per neapdairumą, neatsižvelgdamas į jūsų gėrį, bet didžiai susirūpinęs jūsų poreikiais. Norėjau atimti žmogui pasitikėjimą šiuo pasauliu ir palenkti jį, kad bėgtų tiesiai pas Mane, kuris esu jo tikslu. Maniau, kad įkyrūs negalavimai išmokys jį pakelti aukštyn savo širdį ir troškimus...
...Todėl Mano Apvaizda leidžia, kad pasaulyje gimtų gausūs varginimai. Jais bandau Mano tarnų dorybę; ir kančiose, kurias jie patiria, stiprybėje, su kuria jas pakelia, prievartoje, kurią patys sau taiko, visame tame randu pagrindą, kad juos apdovanoti. Mano Apvaizdos išmintis viską numatė ir sutvarkė. Daug daviau žmogui, nes esu turtingas ir galėjau tai padaryti; ir galiu visuomet, nes Mano turtai yra begaliniai. Viską sukūriau Aš ir be Manęs niekas negali egzistuoti. Jei žmogus nori grožio, Aš esu grožis; jeigu nori gerumo, Aš esu gerumas, nes esu aukščiausiuoju gėriu; esu išmintimi, esu romus, esu maloningas, esu Dievas teisingasis ir gailestingasis. Esu dosnus, o ne šykštus; esu tas, kuris duoda prašančiam; atidarau tam, kuris iš tikrųjų beldžia; atsakau tam, kas Manęs šaukiasi. Nesu nedėkingas, bet noriai su dėkingumu apdovanoju tuos, kurie darbuojasi ir vargsta dėl Manęs, dėl Mano garbės ir Mano vardo šlovės. Esu džiaugsmingas ir nuolatiniame džiaugsme išsaugoju sielą, kuri vykdo Mano valią. Esu aukščiausioji Apvaizda, kurios niekados nepritruks Manimi pasitikintiems Mano tarnams.
Žmogus juk mato, kad apsaugoju ir maitinu kirminėlį sausame medyje, duodu maisto gyvūnams žemėje, žuvims jūroje, paukščiams danguje, visiems sutvėrimams, kurie gyvena žemėje, išlieju ant augalų saulės šviesą ir rasą, kuri duoda žemei gyvybės. Kaipgi jis gali manyti, jog nepasirūpinsiu tuo, kurį sutvėriau pagal savo paveikslą ir panašumą. Mano gerumas sukūrė viską, kad jam tarnautų. Kuria kryptimi žmogus nepasisuktų, link dvasinių ar žemiškų dalykų, atras vien tik ugningą mano melės bedugnę didžioje, saldžioje, tikroje ir tobuloje Apvaizdoje..."