Dievo kulto komisija: Egzorcizmas - strona lt

Visoje išganymo istorijoje pasirodo gerieji angelai, kurie vykdo Dievo planą, nešdami Bažnyčiai pastoviai paslaptingą ir galingą pagalbą, bei kritusios dvasios, vadinamos velniškomis, kurios prieštarauja Dievui, Jo išganingai valiai ir padarytam Dievo darbui, stengiasi įtraukti žmogų į savo pasipriešinimą prieš Dievą 1.

Šv. Rašte velnias ir piktosios dvasios yra apibrėžiami įvairiais terminais. Kai kurie tam tikru būdu nurodo į šių dvasių prigimtį bei veiksmus 2. Velnias taip pat vadinamas demonu, senoviniu žalčiu ir drakonu, apgaunančiu visą pasaulį ir kovojančiu su tais, kurie laikosi Dievo įsakymų ir turi Dievo buvimo įrodymą (plg. Apr 12, 9, 17). Taip pat vadinamas žmonių priešu (plg. 1 Pt 5, 8) ir galvažudžiu nuo pat pradžios (plg. Jn 8, 44), nes per nuodėmę atidavė žmogų mirties valdžion. Todėl savo spąstais priverčia žmogų nepaklusti Dievui, yra vadinamas Piktuoju, gundytuoju (plg. Mt 4, 3 ir 26, 36-44), melagiu ir melo tėvu (plg. Jn 8, 44), kuris veikia klastingai ir melagingai, kaip tai liudija pirmųjų tėvų apgavimas (plg. Per 3, 4,13), bandymas atitraukti Jėzų nuo paskirtos Tėvo savo misijos įvykdymo (pgl. Mt 4, 1-11: Mk 1, 13; Lk 4, 1-13), pagaliau apsimetimas šviesos angelu (plg. 2 Kor 11, 14). Dar jis yra vadinamas pasaulio kunigaikščiu (plg. Jn 12, 31; 14, 30), o būtent to pasaulio, kuris yra Piktojo pavergtas (plg. 1 Jn 5, 19) ir nepažinusiu tikrosios Šviesos (plg. Jn 1, 9-10). Jo galia yra apibrėžiama kaip tamsybių galia (plg. Lk 22, 53; kol 1, 13), nes jis nekenčia Šviesos, kuria yra Kristus, ir įtraukia žmones į savo tamsybes. Piktosios dvasios kartu su velniu, kurios nepripažino Dievo viešpatavimo (plg. Jud 6), buvo pasmerktos (plg. 2 Pt 2, 4), jos yra dvasinės blogio jėgos (plg. Ef 6, 12). Tai yra dvasios, kurios nusidėjo ir yra vadinamos velnio angelais (plg. Mt 25, 41; 2 Kor 12, 7; Apr 12, 7,9). Taip pat tai gali reikšti, kad tos dvasios gauna kažkokią misiją nuo savo blogojo vadovo 3.

Netyrųjų, klastingų ir apgaulingų dvasių darbus (plg. Mt 10, 1; Mk 5, 8; Lk 6, 18; 11, 26; Apd 8, 7; 1 Tim 4, 1; Apr 18, 2) laimėdamas sugriovė Dievo Sūnus (plh. 1 Jn 3, 8). Nors „ per visą... žmonijos istoriją tęsiasi sunki kova prieš tamsybių galias“ ir „truks iki paskutinės dienos“ 4, Kristus per savo mirtį ir prisikėlimą „ištraukė (mus) iš šėtono valios ir nuodėmės“ 5, nuvertė jų viešpatavimą ir viską išlaisvinimo iš Piktojo įtakos. Kadangi ydingas ir priešiškas velnio poveikis išplinta per žmones, daiktus ir vietas bei pasireiškia įvairiais būdais, Bažnyčia supranta „kad dienos piktos“ (Ef 5, 16), todėl nepaliauja melstis, kad žmonės apsisaugotų nuo velniškų spąstų.  

Bažnyčia tvirtai tiki, kad tėra vienas tikras Dievas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, kuris yra visko Pradžia, visų matomų ir nematomų būtybių Kūrėjas 6. Dievas rūpinasi ir valdo viską, ką sukūrė (plg. Kol 1, 16) 7, o nesukūrė nieko blogo 8. Taigi „velnias (...) ir kiti demonai Dievo buvo sukurti kaip geri, tačiau dėl savo kaltės tapo blogi“ 9. Būtų geri, jeigu būtų išliktų tokios būklės, kurios juos sukūrė Dievas. Kadangi blogai pasinaudojo natūraliu dorumu, neišliko tiesoje (plg. Jn 8, 44), nepavirto priešinga substancija, bet atsiskyrė nuo aukščiausiojo Gėrio, su kuriuo privalėjo sujungti 10.

2. Žmogus buvo sukurtas pagal Dievo atvaizdą „teisume ir tiesos šventume“ (Ef 4, 24), o jo taurumas reikalauja, kad elgtųsi pagal sąmoningą ir savanorišką pasirinkimą 11. Tačiau Piktojo pašnabždėjimu piktnaudžiavo savo laisvės dovana. Dėl neklusnumo nuodėmės (plg. Per 3; Rom 5, 12) buvo atiduotas velnio ir mirties valdžion, tapdamas nuodėmės vergu 12.Todėl „ per visą... žmonijos istoriją tęsiasi sunki kova prieš tamsybių galias; ši kova pradėta pasaulio pradžioje, vyks iki paskutinės dienos, pagal Dievo žodžius (plg. Mt 24, 13; 13, 24-30 ir 36-43)“ 13.

3. Galingas ir gailestingas Dievas atsiuntė pasauliui savo mylimiausią sūnų, kad jis išvaduotų iš tamsybių valdžios ir perkeltų į savo karalystę (plg. Gal 4, 5; Kol 1, 13). Todėl Kristus „visos kūrinijos pirmagimis“ (plg. Kol 1, 15), norėdamas atnaujinti buvusį žmogų, priėmė kūną pavaldų nuodėmei „kad mirtimi sunaikintų tą, kuris turėjo mirties valdžią, tai yra velnią“ (Žyd 2, 14), taip pat sužeistą žmogaus prigimtį savo Kančios ir Prisikėlimo jėga bei Šventos Dvasios dovana bando pakeisti į naują būtybę 14.

4. Jėzus per savo gyvenimą žemėje atsispyrė pagundoms dykumoje (plg. Mt 4, 1-11; Mk 1 ,12-13; Lk 4, 1-13), savo rimtumu išvaro šėtoną ir kitas piktąsias dvasias, liepdamas paklusti savo dieviškai valiai (plg. Mt 12, 27-29; Lk 11, 19-20). Gera darydamas ir gydydamas visus velnio kankinamus (plg. Apd 10, 38), parodė savo išganymą, kuris rėmėsi žmogaus išlaisvinimu nuo nuodėmės ir jos pasekmių bei valios to, kuris yra pirmas nuodėmės kaltininkas, galvažudys nuo pat pradžios ir melo tėvas (plg. Jn 8, 44) 15.

5. Kai atėjo tamsos valandą, Dievas „tapdamas klusnus iki mirties“ (Fil 2, 8), Kryžiaus jėga atlaikė paskutinį šėtono išpuolį (plg. Lk 4, 13; 22, 53) 16 ir laimėjo prieš seno priešo pasipūtimą. Ši pergalė sužibėjo didingame Kristaus prisikėlime, kai Dievas prikėlė Jį iš numirusiųjų, pasodino danguje savo dešinėje ir viską padėjo po Jo kojomis (plg. Ef 1, 21-22).

6. Savo tarnystės metu Kristus suteikė Apaštalams ir kitiems mokiniams valdžią, kad jie išmestų piktąsias dvasias (plg. Mt 10, 1.8; Mk 3, 14-15; 6, 7,13; Lk 9, 1; 10, 17,18-20). Pažadėjo, kad atsiųs jiems Šventąją Dvasią, atsiradusią nuo Tėvo per Sūnų, kad įtikintų pasaulį apie teismą, nes šio pasaulio valdovas jau buvo nuteistas (plg. Jn 16, 7-110.). Tarp ženklų, kurie lydės tikinčiuosius, Evangelijoje yra išvardytas piktųjų dvasių išvarymas (plg. Mk 16, 17).

7. Todėl nuo Apaštalų laikų Bažnyčia vykdydavo gautą iš Kristaus valdžią išvaryti demonus ir nugalėti jų įtaką (plg. Apd 5, 16; 8, 7; 16, 18; 19, 12). Todėl Bažnyčia atkakliai ir patikliai meldžiasi „Jėzaus vardu“, kad žmogus būtų išgelbėtas nuo Blogio (plg. Mt 6, 13). Tuo pačiu vardu ir Šventosios Dvasios galybe įvairiais būdais Bažnyčiai lepia piktosioms dvasioms, kad jie netrukdytų skelbti Evangelijos (plg. 1 Tes 2, 18) ir atiduotų „Stipresniam“ (plg. Lk 11, 21-22) valdžią virš viso pasaulio ir konkrečių žmonių. „Kai Bažnyčia viešai ir remdamasi savo valdžia Jėzaus Kristaus vardu prašo, kad kažkoks žmogus arba daiktas būtų saugomi nuo Piktojo puolimo ir laisvi nuo jo viešpatavimo, kalbame apie egzorcizmus“ 18.

8. Pagal seniausią ir nepertraukiamą Bažnyčios tradiciją, krikščioniškojo atskleidimo kelias nustatytas taip, kad būtų aiškiai matoma ir akivaizdžiai pradedama dvasinė kova su velnio viešpatavimu (plg. Ef 6, 12). Atliekami katechumenato metu prie išrinktųjų paprastos formos egzorcizmai, t.y. mažesni 19, Bažnyčios maldos, kad kandidatai, pamokyti apie Kristaus, nešančio išlaisvinimą iš nuodėmės, misteriją, būtų išvaduoti nuo nuodėmės pasekmių bei šėtono įtakos ir kad sustiprėję dvasiniame kelyje, atvertų širdis Išganytojo dovanoms 20. Pagaliau Krikšto metu kandidatai išsižada šėtono, jo jėgos bei valdžios ir priešpastato jam savo tikėjimą Vienu ir Trijų Asmenų Dievu. Taip pat vaikų Krikšto apeigose prie kūdikių kreipiamasi su egzorcizmų malda, kurie „bus išbandomi šio pasaulio pagundomis ir turės kovoti prieš šėtono spąstus“ bei su prašymu, kad Kristaus malonė saugotų juos „nepaliaujamai gyvenimo kelyje“ 21. Atgimstamojo apiplovimo metu žmogus dalyvauja Kristaus pergalėje prieš velnią ir nuodėmę, kai pereinama „iš tos būsenos, kai ... gimstama Adomo sūnumi iki malonės būsenos ir tarpininkaujant antram Adomui – Jėzui Kristui – tampama „Dievo įvaikiu“ (Rom 8, 15) 22. Žmogus yra išlaisvinamas nuodėmės nelaisvės laisvei, kuriai mus išlaisvino Kristus (plg. Gal 5, 1).

9. Nors tikintys atgimė Kristuje, jie yra gundomi šiame pasaulyje. Todėl jie privalo melstis ir gyventi sąmoningai, nes jų priešininkas „velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti“ (1 Pt 5, 8). Privalo jam pasirpriešinti tvirti savo tikėjime ir „Viešpatyje ir jo galybės jėga“ (Ef 6, 10), taip pat remiami Bažnyčios, kuri maldauja už savo sūnus, kad būtų „saugūs nuo visokių sąmyšių“ 23. Malonės, atsirandančios iš sakramentų, dėka, o ypač dažnoje atgailoje, jie gauna Dievo vaikų galią iš pasiektos pilnos laisvės (plg. Rom 8, 21) 24.

10. Tačiau Dievo gailestingumo paslaptis tampa vis sudėtingesne suprasti 25, kai Dievui leidus pasitaiko kažkokio žmogaus, kuris priklauso Dievo tautai ir yra apšviestas Dievo tam, kad kaip šviesos sūnus ateitų iki amžino gyvenimo, velnio ypatingų kankinimų ir apsėdimo atvejų. Tuomet aiškiai matyti (plg. Ef 6, 12) neteisybės paslaptis, kuri veikia pasaulyje (plg. 2 Tes 2, 7), nors velnias negali peržengti Dievo jam apibrėžtų ribų. Ši velnio valdžios forma skiriasi nuo įtakos, kuri atsiranda dėl pirmosios nuodėmės, ir yra nuodėmė 26. Tokiais atvejais Bažnyčia maldauja Kristaus bei Išganytojo ir tikėdama Jo galia, skuba pagelbėti kankinamam arba apsėstam žmogui, kad jis būtų nuo tų kankinimų ir apsėdimo išlaisvintas.

11. Tarp tų pagalbos formų išsiskiria iškilmingas egzorcizmas, vad. didžiuoju arba didesniu 27, kuris įeina į liturgines apeigas. Todėl egzorcizmas, kurio tikslas „dvasinės stiprybės pagalba, kurią Jėzus patikėjo Bažnyčiai, piktųjų dvasių išvarymas ir išlaisvinimas nuo jų demoniškos įtakos, yra maldavimas arba reikalavimas 28, priklausantis sakramentalijų sričiai, taigi šventas ženklas, reiškiantis „pasekmes, pirmiausiai dvasines, atsirandančias už Bažnyčios maldą“ 29.  

12. Didžiuosiuose egzorcizmuose Bažnyčia, suvienyta su Šventąja Dvasia, maldauja, kad Jis kovoje su piktosiomis dvasiomis pagelbėtų mūsų silpnumui (plg. Rom 8, 26). Bažnyčia, tikėdama šiuo įkvėpimu, kuriuo Dievo Sūnus prisikėlęs iš numirusiųjų suteikė jam Dvasią, veikia egzorcizmuose ne savo vardu, o tiktai Dievo arba Jėzaus Kristaus vardu, kuriam turi paklūsti viso būtybės, taip pat ir velnias bei piktosios dvasios.  

13. Egzorcizmus prie apsėstųjų gali atlikti tiktai su specialiu ir aiškiu leidimu vietinis vyskupas, kuriuo paprastai būna vyskupijos vyskupas 30. Toks leidimas gali būti suteiktas tik kunigui, kuris pasižymi dievobaimingumu, mokslu, sumanumu ir nepriekaištingu gyvenimu 31 bei specialiai paruoštam šiai užduočiai. O kunigas, kuriam buvo perduotos egzorcisto funkcijos, tegu jas vykdo su pasitikėjimu ir nuolankumu, vadovaujant vyskupijos vyskupui. Kai šioje knygoje kalbama apie „egzorcistą“ turimas omenyje „kunigas egzorcistas“.  

14. Kažkokios, suvokiamos kaip velniškos, įtakos atveju pirmiausiai egzorcistas privalo būti maksimaliai atsargus ir sumanus. Visų pirma nereikėtų lengvai patikėti, kad susiduriama su velnio apėstu asmeniu, kuris serga kuria nors liga, o ypač psichine 32. Nereikia tikėti apsėdimu, kai kažkas skundžiasi, kad yra gundomas velnio, kad yra vienišas ir kankinamas. Tai gali būti vaizduotės vaisiai. Be to, tegu egzorcistą nesuklaidina klastingi velnio juokeliai, kuris stengiasi apgauti žmogų ir atitraukti jį nuo egzorcizmų, nes gali būti, jog jo liga yra natūrali arba gali būti gydoma gydytojų. Būtina visokeriopai ištirti reikalą, norint įsitikinti, kad iš tikrųjų žmogus, kaip jis teigia, yra apsėstas velnio.

15. Egzorcistas privalo teisingai atskirti velnio atakos atvejį nuo pernelyg greito įsitikinimo, dėl kurio kai kurie, netgi tikintieji, mano, jog jie, jų artimieji arba jų turtas yra kitų žmonių burtų, kerų arba prakeikimo objektas. Tegu kunigas jiems neatsako dvasinės paramos, bet jokiu būdu nenaudoja egzorcizmų. Kartu su tais žmonėmis gali sukalbėti atitinkamas maldas arba už juos pasimelsti, prašydamas Dievo ramybės. Taip pat dvasinės paramos nereikia atsakyti tikintiems, kuriuos Piktasis neliečia (plg. 1 Jn 5, 18), bet jo gundomi žmonės jaučiasi blogau, kai nori likti ištikimi Jėzui ir Evangelijai. Tai gali atlikti netgi presbiteriai ir diakonai, sukalbėdami atitinkamas maldas ir maldavimus.

16. Taigi tegul egzorcistas nesiima egzorcimzų, nebūdamas moraliai įsitikinęs, kad žmogus, kuriam norima atlikti egzorcizmus, yra iš tikrųjų apsėstas velnio 33; gerai būtų egzorcizmams gauti žmogaus sutikimą, žinoma, kiek tai įmanoma.

Įgyta praktika rodo, kad žmogui apsėstam velnio būdingi tokie simptomai: kažkas sako daug žodžių kalba, kurios nemoka, arba supranta pašnekovą, kuris ja kalba; išaiškina nežinomus dalykus, parodo jėgą, kuri neatitinka jo amžiaus arba viršija natūralias galimybes. Šie simptomai gali būti tikra rodykle. Tačiau kadangi jie nebūtinai gali būti siejami su velniu, būtina atsižvelgti į kitą žmonių elgesį, ypač moralinio ir dvasinio pobūdžio, kuris taip pat gali nurodyti į velnio veiksmus, pvz., staigi neapykanta Dievui, Švenčiausiam Jėzaus Vardui, Švenčiausiai Mergelei Marijai ir Šventiesiems, Bažnyčiai, šventiems daiktams, apeigoms, ypač dvasinėms ir šventųjų paveikslams. Pagaliau būtina kruopščiai išnagrinėti visų tų požymių ryšį su tikėjimu bei dvasine kova krikščioniškame gyvenime. Nes Piktasis tai pirmiausiai Dievo ir viso, ką tikintieji sieja su išganingu poveikiu, priešininkas.

17. Sprendimą apie būtinybę atlikti egzorcizmus, egzorcistas privalo priimti apgalvotai, visuomet išsaugodamas išpažinties paslaptį, atidžiai išnagrinėjęs atvejį ir pasitaręs, kiek tai įmanoma, su dvasinės srities specialistais, o jeigu reikia – su gydytojais ir psichiatrais, atvirais į vidinio gyvenimo reikalus.

18. Nekataliko ar kitais sudėtingais atvejais būtina kreiptis į vyskupijos vyskupą, kuris prieš galutinai apsispręsdamas apie egzorcizmus ir norėdamas pasielgti išmintingai, gali kreiptis į specialistus.  

19. Egzorcizmą reikia atlikti taip, kad išreikštų Bažnyčios tikėjimą ir niekam nekiltų įtarimų dėl magiškų arba prietaringų veiksmų. Nereikia leisti, kad egzorcizmas taptų visuotiniu reginiu. Nereikia apie jį skelbti žiniasklaidos atstovams. Ir egzorcistas, ir apeigų dalyviai privalo būti diskretiški ir neinformuoti apie egzorcizmą nei prieš faktą, nei po jo.  

20. Egzorcizmo apeigose būtina atkreipti dėmesį ne tik į pačias formules, bet ir į gestus bei ritualus, kuriems suteikiama pirmenybę ir turi pagrindinę reikšmę todėl, kad jie naudojami apsivalymo laikotarpiu katechumeniškame kelyje. Jiems priskirtini: kryžiaus ženklas, rankų uždėjimas, pūstelėjimas (exsuflatio) ir apšlakstymas šventu vandeniu.

21. Apeigos prasideda nuo apšlakstymo šventu vandeniu, kuris primena apie apsivalymą Krikšto metu. Tai gundomo apsauga nuo priešo spąstų.  

Vandenį galima palaiminti prieš apeigas arba jų metu, prieš apšlakstymą, priklausomai nuo aplinkybių, maišant su vandeniu druską.

22. Ateina laikas Litanijos maldai, kurioje visų Šventųjų vardu šaukiame Dievo malonės kankinamam žmogui.

23. Po Litanijos egzorcistas gali paskaityti vieną psalmę arba kai kurias psalmes, kuriose maldaujama Aukščiausiojo globos ir kalbama apie Kristaus pergalę prieš piktąją dvasią. Psalmė skaitoma nuosekliai bei responsorium. Pabaigoje po psalmės egzorcistas gali sukalbėti maldą.

24. Po to skaitoma Evangelija, kaip Kristaus buvimo ženklas, kuris savo skelbiamais Bažnyčioje žodžiais pagelbėja žmonių kančiose.  

25. Po to egzorcistas uždeda rankas ant kankinamo, maldaudamas Šventąją Dvasią, kad velnias atitoltų nuo žmogaus, kuris per Krikštą tapo Dievo šventykla. Tuo pačiu metu gali pūstelėti į kankinamo veidą.  

26. Dabar išpažįstamas tikėjimas (Credo) arba atsižadama šėtono ir atnaujinamas Krikšto tikėjimo išpažinimas. Sukalbama Viešpaties malda, kurioje maldaujame Dievo, mūsų Tėvo, kad mus išgelbėtų nuo Piktojo.

27. Po šių veiksmų egzorcistas parodo kankinam dieviško Kryžiaus paveikslėlį, kuris yra palaimos bei malonės šaltinis, po to padaro virš jo Kryžiaus ženklą, kuris parodo Kristaus valdžią prieš velnią.

28. Pagaliau ištaria maldaujančią formulę skirtą Dievui ir liepiamąją formulę, kurioje Kristaus vardu prakeikia velnią, ragindamas jį, kad išteitų. Liepiamosios formulės neleidžiama sakyti be maldaujančios formulės, o jos taip pat negalima sakyti be liepiamosios.

29. Esant reikalui visus išvardintus veiksmus būtina kartoti arba tos pačios celebracijos metu, atsižvelgiant į tai, kas pateikta nr. 34, arba kitu laiku tol, kol kankinamas žmogus nebus visiškai išlaisvintas.

30. Apeigos baigiasi padėkos giesme, malda ir palaiminimu.  

31. Turint omenyje, kad kai kurių piktųjų dvasių negalima išmesti kitaip negu meldžiantis ir pasninkaujant, egzorcistas, sekdamas Šventųjų Tėvų pavyzdžiu, stengiasi naudoti minėtus abu būdus, norint palengvinti Dievo pagalbą.

32. Apsėstas velnio tikintysis privalo, kaip tik gali, ypač prieš egzorcizmus melstis, išsižadėti ko nors, dažnai atnaujinti gautą Krikšto metu Krikšto išpažinimą, dažniau eiti išpažinties ir pasistiprinti eucharistine duona. Apsėstąjį taip pat savo maldomis gali paremti artimieji, draugai, nuodėmklausys ir dvasinis vadovas, jeigu meilė ir kitų tikinčiųjų buvimas palengvina jo asmenines maldas.  

33. Jeigu tai įmanoma, egzorcizmus reikia atlikti toliau nuo minios, koplyčioje ar kitoje tinkamoje vietoje, kur gerai matytųsi Nukryžiuotojo atvaizdas. Šioje vietoje taip pat privalo būti Švenčiausios Mergelės Marijos paveikslas.

34. Atsižvelgiant į apėstojo gyvenimo būdą ir sąlygas, tegu egzorcistas lengvai naudojasi įvairiais, pateiktais šioje knygoje, variantais. Išsaugo celebracijos struktūrą, parenka tinkamas formules ir maldą, pritaiko jas kiekvieno žmogaus poreikiui.  

a) Pirmiausiai reikia atsižvelgti į apėstojo fizinę bei psichologinę būseną ir jo savijautos pasikeitimo galimybes dienos, o netgi valandos metu.  

b) Netgi tuomet kai nėra tikinčiųjų būrio, egzorcistui vertėtų prisiminti, kad jis pats ir apsėstasis įkūnija Bažnyčią ir verta priminti apie tai kankinamam velnio žmogui.

c) Egzorcistas privalo pasirūpinti, kad apsėstasis egzorcizmo metu, kiek tai įmanoma, susikauptų, atsigręžtų į Dievą ir su dideliu tikėjimu bei giliu nuolankumu maldautų apie savo išlaisvinimą. Kai kančios sustiprėja, tegu kantriai juos iškenčia, neprarasdamas vilties, jog tarnaudamas Bažnyčiai, sulauks Dievo pagalbos.

35. Atsiradus poreikiui, kai apeigose dalyvauja išrinktieji, reikia juos paraginti, kad atkakliai melstųsi už kankinamą brolį ar privačiai, ar apeigų metu. Tačiau tegu susilaiko nuo tarimo kokios nors egzorcizmo formulės – ar tai maldaujančios, ar liepiamosios – nes tai gali daryti tik egzorcistas.  

36. Būtu šaunu, jeigu išlaisvintas iš velnio įtakos ir vienas pats, ir kartu su šeimos nariais padėkotų Dievui už gautą ramybės dovaną. Būtina jį paraginti, kad melstųsi, skaitytų Šventąjį Raštą, dažnai eitų išpažinties ir Komunijos, jo gyvenimas būtų pilnas gailestingų poelgių ir broliškos meilės visų atžvilgiu.

37. Episkopato konferencija privalo:

a) parengti ir tiksliai išversti tekstus.

b) Šventajam Sostui sutikus, parengti ženklus ir gestus, naudojamus apeigų metu, pritaikytus prie konkrečios tautos kultūros ir savimonės, jeigu tai būtina bei naudinga.  

38. Be „Teologinio ir pastoralinio įvado“ vertimo, kuris turi būti pateiktas visas, Episkopato Konferencija pagal susitarimą gali pateikti „Dokumentą, susijusį su didžiojo egzorcizmo naudojimu“. Jo dėka egzorcistai galės geriau įsisavinti apeigų prasmę. Dokumente gali būti pateikiami pripažintų autorių tekstai, susiję su elgesiu, kalba, klausinėjimu egzorcizmo metu bei išvadų darymu. Šis dokumentas gali būti redaguojamas bendradarbiaujant kunigams, pasižymintiems išprusimu ir didele patirtimi, sukaupta atliekant egzorcisto tarnystę tam tikruose regionuose ir kultūriniose zonose. Remiantis teises normomis, dokumentas privalo būti patvirtintas Šventojo Sosto.