Egzorcizmų istorija - strona lt

Go to content

Main menu:

Egzorcizmų istorija

Egzorcizmai ir egzorcistas

Egzorcizmų apeigos buvo sietinos su Krikšto sakramentu. Prieš Krikštą katechumenai dalyvaudavo vad. exsuffalio ritualuose, kurių esmę sudarydavo tai, kad kandidatas į Krikštą atsistodavo į Vakarus (kur, kaip manyta, gyveno velnias, o Rytai buvo sietini su Kristaus – saulės dievo atėjimu). Atsigręžęs į Vakarus katechumenai pūsdavo ir spjaudavo šėtonui į veidą. Tai reikšdavo panieką, kurią kandidatas Krikštui parodo šėtonui. Šis paprotys išliko dar graikų ritualuose. Celebrantas papūsdavo į katechumeno veidą, kad išvarytų demoną.

Po šio ritualo ateidavo laikas consignatio ritualui (patvirtinimas), kurio metu ant katechumeno kaktos buvo daromas kryžiaus ženklas. Tai reikšdavo atsidavimą Kristui. Buvo tikima, kad tai apsaugo nuo demono. Kai kuriose bažnyčiose po šių ritualų paduodavo druską, prie kurios prieš tai buvo atliekami egzorcizmai. Šios apeigos turėjo dvigubą reikšmę: druska simbolizuoja išmintį ir vaistą prieš ligą bei demoralizaciją. Dėl šios dvejopos reikšmės ji buvo labai svarbi egzorcizmuose.

Ruošiantis Krikštui, katechumenams buvo atliekami penki egzorcizmai, po kurių kiekvieną kartą vykdavo katekizmas. Kulminacija tapdavo sekmadienis prieš Paschą, kai kandidatai credo skelbimo apeigose patvirtindavo egzorcizmus, kurių dėka jų dvasia buvo išlaisvinta iš velnio įtakos. Paskutinis ritualas prieš Krikštą – šėtono atsižadėjimas ir prisiglaudimas prie Kristaus. Tai vykdavo Paschos išvakarėse.

Rituale romanum paliudija aną tradiciją. Dabartiniame vaiko Krikšto rituale išliko tik vieną egzorcizmo forma, išreikšta žodžiuose: „Visagali amžinasis Tėve, Tu siuntei...“  

Iki XVII am. pradžios nebuvo vieningo ritualo. 1523 m. Alberto Castellani paskelbė Liber sacerdotalis, kurią Leonas X padarė Bažnyčioje privalomą. Kardinolui Santori pakoregavus šį ritualą, jis buvo naudojamas iki 1602 m. Santori įvedė į jį įvairius apsėdimo atpažinimo požymius. Šių darbų pabaigai Paulius V 1614 m. išleido Romos ritualą, kuris galioja ir šiomis dienomis. Tikriausiai jokia knyga neišliko tiek ilgai, kiek Pauliaus V egzorcizmų ritualas. Jame sukaupta fundamentali egzorcistų patirtis, kuri ir lėmė knygos aktualumą ir kuri leido išlikti beveik nepakeistai forma tokią ilgą laiko atkarpą.  

1614 m. Pauliaus V Romos ritualas susilaukė nedidelių pakeitimų – papildymų 1926 ir 1952 m. 1900 m. birželio 4 d., o vėliau ir 1991 m. vasario 12 d. Dieviškojo kulto kongregacija persiuntė episkopatų vadovams naujo egzorcizmų ritualo tekstą – Rituel ad interim – tam, kad jį išbandytų egzorcistai. Tekstas buvo perduotas draudžiant jį publikuoti. Tekstą paruošė liturgijos ekspertai.

Tačiau daugelis vyskupų ir egzorcistų apgailestavo, kad redaguojant šį tekstą nebuvo pakankamai konsultuojamasi su pačiais egzorcistais ir nesiremiama jų patirtimi. Iškilo klausimas, kodėl šio dokumento rengimas patikėtas Dieviškojo kulto kongregacijai, o ne Tikėjimo mokslo ir apaštališkosios penitenciarijos kongregacijai, kuri užsiima kitais svarbiais šios problemos aspektais. Jie pageidautų, kad šis dokumentas būtų jiems perduotas prieš galutinai patvirtinant.

Egzorcizmų reforma peržengia už kultinių ceremonijų problemų ribų. Kaip teigia kai kurie egzorcistai, posusirinkiminiai egzorcizmų apribojimai lėmė, kad jų veiksmingumas sumažėjo. Galima sakyti, kad diskusija apie tinkamą egzorcizmų pavidalą vyksta iki šiol. Diskutuotini yra tokie egzorcizmo aspektai kaip, pvz., kreipimaisi į Mariją, angelus ir šventuosius; egzorcizmo naudojimas diagnostiniais tikslais abejotinose situacijose (pvz., kai egzorcistas susiduria su slaptu piktosios dvasios buvimu); ar galimybė naudotis senomis Ritualo versijomis.

Pasirodo, kad egzorcistų skaičius pasaulyje yra labai labai mažas, ypač Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vokietijoje. Daugelis šalių iš viso neturi paskirtų egzorcistų. Šios problemos sietinos su vietinėmis bažnyčiomis, kuriose vyrauja liberalinės tendencijos arba kur teologai, atrodo, sumažina piktosios dvasios įtakos galimybę. Deja, toks įsitikinimas atsiranda dėl savų, perdėm optimistinių hipotezių. Kitas klausimas – nuomonė, pvz., prancūzų egzorcistų. Šioje grupėje taip pat vyravo kritinės tendencijos, kurių išraiška – garsi knyga „Exorcistes“ red. O. Froc.

Tarp kitko joje minimos tokios problemos kaip: visur matymas piktosios dvasios (demonomanija), egzorcizmuose ribojimas vad. magijos elementų, pagalbos ieškojimas daugiausiai pas psichiatrus tuo pačiu ribojant egzorcistų tarnystę iki kunigo patarimų. Šis požiūris atsiranda dėl įsitikinimo, kad šėtonas negali veikti įsivežimo pagrindu, kas yra tiesa kalbant apie valią, tačiau ne apie kūną ir psichiką. Dėl minėtų priežasčių egzorcistų vaidmuo Bažnyčios gyvenime silpnėja ir iškyla bevalių žmonių tinkamos kunigo globos problema. Tačiau vertėtų pabrėžti, kad tiesa ginasi pati: egzorcizmai, apriboti iki psichologinės paramos, neatneša jokių rezultatų, t.y. tikrojo išsilaisvinimo nuo piktosios dvasios įtakos.  

4. Pasauliečiai egzorcistai bando gydyti ligas, daug kur matydami piktosios dvasios įtaką ir rekomenduoja savo gydymo paslaugas. Dažnas tokių veiksmų padarinys – nutraukiama medicinos terapija ir todėl negaluojančiojo fizinė būklė tik blogėja. Čia riekia pabrėžti didelį „natūraliosios medicinos“, besinaudojančios paslaptingomis energijomis ir jėgomis, pavojų.

 
pranciskonai.delegatura@gmail.com
Back to content | Back to main menu