Eucharistija - strona lt

Go to content

Main menu:

Eucharistija

AR ŽINOTE
Bažnyčia primena paskutiniąją vakarienę

Šv. Mišių metu Bažnyčia daro tai, ką Viešpats padarė paskutinįjį vakarą prieš savo mirtį. Jis paliepė: ,,Tai darykite mano atminimui"(Lk 22,19; 1Kor 11,23-25).
,,Atminimas" ir ,,atmintis" judėjų ir krikščionių sampratoje reiškia kažką daugiau, negu tik neužmiršimą ir ,,gražų atminimą", prie kurio su malonumu grįžtama. ,,Atminimas" reiškia, kad Dievas daro praeitį vis gyva dabartimi, kuri mus į save įtraukia. Tokiu būdu Paskutinioji Jėzaus Vakarienė yra sudabartinama kiekvienose šv.Mišiose.

Eucharistija - bažnyčios gyvenimo centras

Kristaus Bažnyčia niekur taip gyvai nepasireiškia, kaip Eucharistijos šventime. Būtent tuo metu krikščionių bendruomenė pilnutinai įsisąmonina, iš kur ji yra kilusi, kur yra dabar ir kurlink eina. Čia ji šlovina Dievo gerumą (Tit 3, 4). Dėkojimas, Dievo šlovinimas, prašymas ir atsiprašymas persmelkia visą iškilmę.  

Ši bendra puota - tai ne tik Paskutinės Vakarienės prisiminimas, tai bendras stalas ir auka kartu su nukryžiuotu ir prisikėlusiu Viešpačiu. Kartu tai pranašystė pilnos džiaugsmo vestuvių puotos, apie kurią Jėzus kalba daugelyje savo palyginimų.  

Šv.Mišiose - Eucharistijoje - sudabartinama ne tik Paskutinioji Vakarienė, bet ir Viešpaties buvimas, Jo visas gyvenimas ir mirtis ,,už daugelį" ant kryžiaus.

Šv. mišios kaip Kristaus aukos atminimas

Mokymas apie šv.Mišias, suprantamas kaip auka, kyla iš Šv.Rašto mokymo apie perkeitimą. Kristaus auka ant kryžiaus buvo pilnutinė ir tobula. Nuo to laiko, kai Kristus vienintele tobula auka sutaikino žmones su Dievu, tapo nebereikalingos papildomos aukos už nuodėmes. Šv.Mišios nėra Kristaus aukos papildymas. Kruvina Kristaus sutaikinimo auka už žmonijos nuodėmes buvo tik kartą paaukota ant kryžiaus Golgotos kalne. Eucharistijos metu, kai krikščionys mini vienintelę kruviną ir tobulą Kristaus auką, stebuklinguoju būdu Šventosios Dvasios veikimu duona ir vynas perkeičiami į Viešpaties Kūną ir Kraują, dėka to tikintieji dalyvauja ne tik įvykių prieš 2000 metų minėjime, bet tie įvykiai tampa esami ir aktualūs.

Dalyvavimas šioje aukoje tampa toks realus, kad krikščionys tampa paties Dievo kviečiami ragauti Kristaus Kūno ir Kraujo. Malonės dėka krikščionys per tikėjimą Eucharistijos metu sudabartina Velykų įvykius, kartu juose dalyvaudami.  

Eucharistijos metu slėpiningu būdu SUDABARTINAMA tobula Kristaus Auka ir dėka to šv.Mišios tampa jos tobuliausiu atminimu. Taigi Eucharistija nėra Velykų aukos pakartojimas, bet jos SUDABARTINIMAS.  

Jėzus paliepė tai daryti Jo atminimui, tai reiškia, kad Dievas praeitį daro vis gyva dabartimi.
 
Šv. mišios kaip garbinimo ir šlovinimo auka

Naujajame Testamente auka vadinama ne tik kryžiaus auka. Auka taip pat yra geradarystė, malda ir išmalda, Dievo ir Jo Vardo šlovinimas. Šv.Paulius pabrėžia, kad krikščionys, kaip šventoji kunigystė, tapo pašaukti aukoti dvasinę auką, malonią Dievui per Jėzų Kristų. Eucharistijos metu krikščionys susiburia, kad aukotų Dievui garbinimo ir šlovinimo auką, o taip pat ir savo maldas.  

Eucharistija kaip Kristaus auka

Eucharistijos šventimas turi savo ilgą istoriją, pradedant nuo Jos įsteigimo Paskutinės Vakarienės metu. Dviejų tūkstantmečių bėgyje antraeiliai elementai buvo keičiami, bet esmė liko nepakitusi. Vieninteliu tikruoju ir teisėtu aukos veikėju ir atlikėju yra Jėzus Kristus. Eucharistija yra atpirkimo aukos matas, kurio turinį išreiškia Jėzaus žodžiai, pasakyti virš aukojamos duonos Paskutinės Vakarienės metu: ,,Tai yra Mano kūnas, kuris už jus bus išduotas " (Lk 22, 19). Kristaus išdavimas yra atnaujinamas kiekvienose šv.Mišiose. Teologija Kristaus aukoje skiria išorinę ir vidinę auką. Išorinę auką sudaro Kristaus susinaikinimas iki skausmingos mirties ant kryžiaus. Vidinė auka - tai neribotas atsidavimas Tėvui paklusnume ir meilėje.  

Eucharistija kaip Kristaus ir Bažnyčios auka

Eucharistija yra ne tik Kristaus, bet ir visos Bažnyčios auka. Nuo pat pradžių Bažnyčioje gyvavo įsitikinimas, kad Jėzus Kristus nenori būti vienišas su savo atpirkimo darbu. Tačiau ilgus amžius vieninteliu liturgijos atlikėju buvo pripažįstamas tik kunigas. Tik naujas požiūris į Bažnyčią leido suprasti, kad auką aukoja visa Bažnyčia. Laiške ,,Dominika cenae" Jonas Paulius II moko: Bažnyčia rūpinasi, kad tikintieji ne tik aukotų nekaltąją auką, bet kad mokytųsi kartu aukoti patys save ir, tarpininkaujant Kristui, kiekvieną dieną vis tobuliau jungtųsi su Dievu ir tarpusavy, kad pagaliau Dievas taptų viskuo visame.

Kunigo ir Dievo tautos auka

Kalbant apie Bažnyčios auką, reikia atkreipti dėmesį į skirtumą tarp aukos, kurią aukoja kunigas, ir tikinčiųjų aukos. Tam, kad Kristaus auka būtų sudabartinta, būtina yra hierarchinė kunigystė. Vyskupai ir kunigai to nedaro savo vardu, bet in persona Christi. Kunigas yra būtinas, kad įvyktų Eucharistija. Tuo tarpu tikintieji, visuotinės kunigystės įpareigojami, savo aukas aukoja seraficium internum (vidinės aukos ) lygmenyje. Tai yra dvasinės aukos, kurias sudaro pačių savęs aukojimas Dėvui Tėvui meilėje ir paklusnume. Tikintieji dalyvauja giedojime, atnešdami ant altoriaus duonos ir vyno atnašas, priimdami šv.Komuniją.  

Eucharistijoje Kristaus auka tampa kartu Jo Kūno narių auka. Tikinčiųjų gyvenimas, jų aukojamas šlovinimas, kančios, maldos ir darbas sujungiami su Kristaus gyvenimu, šlovinimu, kančia, malda ir darbais, su Jo galutiniu pasiaukojimu, ir tokiu būdu įgauna naują vertę. Ant altoriaus sudabartinta Kristaus auka suteikia visoms krikščionių kartoms galimybę susijungti su Jo auka: ,,Dėl Dievo gailestingumo raginu jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį garbinimą" (Rom 12).  
Kadangi be Jėzaus patys iš savęs nieko nereiškiame, todėl tik Jame atrandame vertę mūsų aukos Tėvui per Kristų, su Kristumi ir Kristuje.  


 
pranciskonai.delegatura@gmail.com
Back to content | Back to main menu