Už homeopatijos propagavimą kaip šiuolaikinį gydymo metodą esame "dėkingi" vokiečių gydytojui Samueliui Hahnemannui (1753-1843). Tai buvo žmogus besijuokiantis iš krikščionybės ir paties velnio. Priklausė laisvųjų mūrininkų sektai, kurią Bažnyčia pasmerkė kaip velnio įrankį ir buveinę. 1777 m. Hahnemannas buvo priimtas į masonų ložę Transilvanijoje. Papildomai užsiėmė spiritizmu. Pats pasakė, kad homeopatija atsirado gavus informaciją spiritistinių seansų metu. Neabejotinai - tai pagrindinė priežastis atmesti šį gydymo būdą.
Beje, Hahnemanno "medicinos" specifikos esmė - žmogaus organizmo ir jį puolančių ligų spiritualizacija. Iš svarbiausio Hahnemanno darbo, pavadinimu Organon der Heilkunst, sužinome, kad ligos - tai "grynai dvasinis, dinamiškas gyvybės sutrikimas". Todėl reikia, kad ir vaistai veiktų dvasios lygmenyje, kas veda Hahnemanną prie mokslo apie "materijos sudvasinimą".
Cituoju t. Aleksandrą Posackį: "Egzistuoja grupės, kuriose tinkamo homeopatinio vaisto ieškoma per spiritistinius seansus, tarpininkaujant mediumams, prašantiems informacijos iš dvasių". Homeopatinių vaistų gamyba remiasi tirpalo paruošimu, kurį sudaro beveik grynas tirpiklis, kuris pagal tam tikrą tirpimo ritualą nulemia jo veikimo stiprumą.
Pavyzdžiui: norint gauti substancijos tirpalą su dešimtainiu praskiedimu D-6 negalima sujungti vieno pirminio lašo su 999 999 tirpiklio lašais. Reikia paeiliui purtyti 1 antpilo dalį su 3 tirpiklio dalimis norint gauti tinkamą potenciją (praskiedimą). Vėliau iš taip gauto tirpalo paimama 1 dalis skiedžiant ją 9 gryno tirpiklio dalyse. Visa operacija išsaugant tikslų purtymo ir mušimo režimą kartojama šešis kartus.
Panašiai, kaip gydant neaiškios kilmės energijomis pašalinami tik išoriniai ligos simptomai arba liga perkeliama į kitą organą. Pacientas, kurio vienos ligos simptomai pasitraukė mielai ima kitą preparatą nesuvokdamas laipsniškai atsirandančios priklausomybės. Stebint asmenis priklausomus nuo homeopatijos susidaro įspūdis, kad ligos jų šeimose niekada nesibaigia.
Vienas pagrindiniu homeopatijos reklamoje pabrėžiamų dalykų yra šalutinio poveikio trūkumas. Tačiau tai nėra visiška tiesa. Jie pasireiškia, tik yra kito pobūdžio. Asmenys ilgai vartoję homeopatinius vaistus patiria sunkumų dvasinėje srityje. Paskutiniai tyrimai, kuriuos atliko kun. prof. Nowosielskis rodo, kad asmenys vartojantys homeopatinius vaistus pasižymi nepasitikėjimu Dievu Tėvu.
Egzorcistai patvirtina, kad savo praktikoje susidūrė su apsėdimais, kurių pagrindas buvo homeopatija. Atrodo neįtikėtina, tačiau ar tai nepanašu į alkoholizmo atvejį, kuris prasideda nuo nekalto alaus, arba į narkomaniją prasidedančią atsitiktiniu žolytės užsirūkymu? Remiantis stebėjimais drąsiai galima teigti, kad veiksminga ar neveiksminga homeopatija visada sukelia problemų. Tokių kaip dvasinis atšalimas, džiaugsmo ir ramybės trūkumas, psichiniai sutrikimai, depresija, gyvenimo prasmės trūkumas, nepagrįstas nerimas, apatija, pasipriešinimas maldai...
Homeopatija paprasčiausiai yra pavojinga. Jos tikslas gydyti dinaminių substancijų, apkrautų okultizmu, dėka. Šv. raštas niekada nekalba apie energiją, bet aiškiai kalba apie jėgą. Ši jėga labiausiai pasireiškia Eucharistijoje. Tai yra šaltinis iš kurio turime semtis dvasinių ir fizinių jėgų. Ir nepamirškime apie Ligonių sakramentą, kurį įsteigė Kristus, kad per Bažnyčios tarnystę ligoniai Šv. Dvasios galia būtų išgydyti, o kenčiantys - sustiprinti.
Tikintiesiems Katalikų Bažnyčios katekizmas primena: "Bet kokia magija ar žyniavimas, kuriais norima sau pajungti slaptingas jėgas, kad jos tarnautų, ir įgyti antgamtinės galios kitiems žmonėms - nors tai būtų daroma ir gydymo sumetimais, yra sunkus nusižengimas prieš religingumo dorybę (tai yra sunkioji nuodėmė)."(2117)