Kristus įsteigė Bažnyčioje atgailos ir susitaikinimo sakramentą, per kurį kunigo absoliucijos galia Dievas atleidžia po krikšto padarytas nuodėmes, apimtas gailesčiu ir išpažintas nuodėmklausiui su valios apsisprendimu pasitaisyti.
Tai reiškia, kad Šventosios Dvasios veikiamas nusidėjėlis, atlikdamas išpažintį, pirmiausia turi visa širdimi kreiptis į Dievą. Tas vidinis širdies atsivertimas, kuris apima gailestį už nuodėmes ir pasiryžimą pradėti naują gyvenimą, išreiškiamas nuodėmių išpažinimu Bažnyčiai, atsiteisimu ir gyvenimo pataisymu. O Dievas, tarpininkaujant Bažnyčiai per kunigų patarnavimą, suteikia nuodėmių atleidimą.
Daug asmenų, ypač jaunų, priekaištauja Bažnyčiai, kad iš savo tikinčiųjų reikalauja šnibždėti į ausį nepažįstamam žmogui (lygiai taip pat nuodėmingam, kaip ir jis), savo labiausiai slepiamus prasikaltimus. Visgi jie graitai nustotų skųstis, jeigu įsisąmonintų, jog pirmaisiais amžiais krikščionys privalėjo išpažinti savo nuodėmes balsu ir viešai. Viduramžiais buvo taikoma praktika viešai išpažinti bendruomenei padarytas nuodėmes, o į ausį kunigui - savo asmenines (,,privačias") nuodėmes. Laikui bėgant buvo atsisakyta viešos išpažinties. Tačiau tik XVI amžiuje atsirado klausyklos.
Kokio gailesčio užtenka, kad gauti atleidimą susitaikinimo sakramente? Lk 15, 11-21; 23, 40-43.
Kas priima atgailos sakramentą ir tiki, jog susitinka jame su jam atleidžiančiu Dievu, privalo sužadinti bent ne visiškai tobulą gailestį. Šį gailestį, vadinamą netobulu gailesčiu, išreiškia apgailestavimas dėl savo nuodėmių vien todėl, kad jos gali tapti amžinaja Dievo praradimo priežastimi.O kas myli, tas nenori prarasti mylimojo asmens. Palyginimas apie sūnų palaidūną parodo mums Dievo meilę ir didžiadvasiškumą.Sūnaus palaidūno tėvas, palyginime tapatinamas su Dievu, priėmė jį, apkabino, pabučiavo, apdovanojo brangiomis dovanomis, nors jis grįžo namo vien tik todėl, kad ne namie jam buvo blogai, jis kentė badą ir jau
nebeturėjo pinigų pasilinksminimams. (Lk 15, 11-24)
Kodėl išpažintis kunigui, o ne pačiam Dievui?
O Jėzus vėl tarė: ,,Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu". Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: ,,Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, - sulaikytos"(Jn20,21-23).
Niekas negali pats savo jėgomis išsivaduoti iš nuodėmių, susigrąžinti prarastą malonę ir atvesti save į vienybę su Dievu. Tai gali padaryti tik Dievas. Jėzus Kristus įsteigė sakramentą, kuris pataiso nuodėmės padarytą blogį. Savo išmintyje Kristus numatė, kad išpažintis į ausį kunigui, nors ir sunki, bus veiksminga priemonė žmogaus atnaujinimui ir paskatins jį nutraukti ryšį su nuodėme ir atnaujinti savo gyvenimą.
Tokia išpažintis:
-moko nuolankumo, kurio taip nekenčia šėtonas
-įsąmonina padarytus prasižengimus
-ugdo teisingą nuomonę apie save
-objektyviai parodo klaidas
-duoda galimybę išsakyti tai, kas apsunkina sąžinę
-įvertina elgesį evangelinio mokslo šviesoje
-padeda pasitaisyti
-suteikia pamokymo ir dvasinio vadovavimo tikėjimo augimo kelyje
-užtikrina Dievo atleidimą visų nuodėmių (tarpininkaujant kunigui)
-suteikia vienybę su Dievu ir Bažnyčia, malonės stovį, taikos, sielos ir sąžinės ramybę
Kas gali gauti visų nuodėmių atleidimą be susitaikinimo sakramento? 1 Jn 1, 8-2, 2
Jeigu kam nors yra nežinomas atgailos sakramentas, tam gali būti atleistos visos, netgi sunkiausios nuodėmės, jeigu - Dievo malonės veikimu, net pačiam apie tai nežinant - atsiranda jame nuoširdus, išplaukiantis iš meilės, gailestis už nuodėmes. Taip pat asmeniui, pažįstančiam atgailos sakramentą, gali būti atleistos visos nuodėmės be išpažinties, jeigu tuo metu nėra galimybės atlikti išpažintį, bet jis nuoširdžiai, iš meilės Dievui, gailisi už savo nuodėmes. Kiekvienas, kuris ketina atlikti išpažintį ateityje, gauna visų nuodėmių atleidimą jau tuo momentu, kai - vedamas didelės meilės Dievui - už jas gailisi. Todėl taip svarbu yra dažnai atsiprašinėti Viešpaties už mūsų prasikaltimus, pvz. vakarinės maldos metu, sąmoningai tariant žodžius: ,,Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams".
Kada gali būti suteiktas visuotinis nuodėmių atleidimas be išankstinio nuodėmių išpažinimo?
Kunigas gali suteikti visuotinį nuodėmių atleidimą, t.y. didesnei žmonių grupei, be išankstinio nuodėmių išpažinimo tik ypatingais atvejais, pvz. katastrofos ar karo atveju, taigi tuo metu, kai nėra galimybės individualiai atlikti išpažintį. Tačiau tie, kuriems buvo suteiktas toks nuodėmių atleidimas, prie artimiausios progos yra įpareigoti išpažinti savo nuodėmes kunigui.
Įvairaus pobūdžio susitaikinimo ir atgailos pamaldos nepakeičia individualios išpažinties, nes nėra tuo pačiu, kas atgailos sakramentas. Jų tikslas tik geriau pasiruošti susitaikinimui su Dievu ir Bažnyčia, pabrėžiant bendruomeninį atgailos charakterį.
Būti Bažnyčios nariu
Bet kokia nuodėmė turi visuomeninį išmatavimą, nes kažkokiu mastu nusilpnina Bažnyčios bendruomenę, todėl ir atgaila už nuodėmes turi būti bendruomeninio pobūdžio.
Dar reikia atkreipti dėmesį į tai, kad žmogus yra linkęs save apgaudinėti. Todėl turi būti kažkas, prieš kurį jis galėtų objektyviai įvertinti savo veiksmus ir savo vidinę būseną. Niekas negali būti geru teisėju savo asmeninėje byloje. Ir pagaliau atgaila turi būti atgaila, taigi kažkuo, kas kainuoja.
Jėzus suteikė Bažnyčiai galią atleisti nuodėmes, o tuo labiau teisę pasirinkti šio atleidimo formą.
,,Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje". (Mt 16, 19)
Viešpats Jėzus gelbsti mus ne pavieniui, bet bendruomenėje. Todėl suteikė Bažnyčiai nuodėmių atleidimo ar neatleidimo galią, o kartu ir disciplinarinio kai kurių dalykų apibrėžimo pasirinkimą.
,,Išpažintis" kitaip
Protestantų tikėjimas, atmetęs kunigystę, o tuo pačiu ir išpažinties sakramentą, labai greitai sukūrė psichoanalizės metodą. Pasirodo, kad žmogaus psichinės sveikatos palaikymui yra būtina galimybė išsakyti tai, kas yra jo viduje. Kitaip žmogus tampa užsidaręs ir nebendraujantis. Mūsų paslapties dalies perteikimas kitam suteikia mums palengvinimą ir išlaisvina mūsų vidų. Žmogaus prigimtyje taip pat glūdi savęs pažinimo troškimas, kiekvienas nori žinoti apie savo būseną, kokie yra jo veiksmų motyvai. Žmoguje egzistuoja poreikis artimo draugo, patarėjo, bet labai diskretiško, tokio, kuris nepaviešins patikėtos paslapties. Šio vidinio poreikio patenkinimas užtikrina mūsų psichikos ir asmenybės teisingą augimą.
Tačiau yra didelis skirtumas tarp susitaikinimo sakramento (išpažinties) ir psichoanalizės. Gydytojas gali padėti suprasti elgesio motyvus, bet negali išteisinti. Gali padėti iškelti į paviršių tai, kas yra paslėpta pasąmonėje, bet negali duoti išrišimo. Išpažintis užtikrina, kad po nuodėmių išpažinimo Dievas jas atleidžia ir prie jų jau niekada nebegrįžta. Jeigu atliktume išpažintį tik Dievui, tai niekuomet neturėtumėm tokio užtikrintumo. Tik kunigas Dievo vardu užtikrina mus apie nuodėmių atleidimą.
Pastebėkime, kad individualios išpažinties rėmuose mes turime galimybę pasisakyti ir įvardinti mūsų prasikaltimus ir nuodėmes, o ne tik pagalvoti apie jas, turime galimybę patikrinti, ar mūsų įvertinimas nuodėmių buvimo ar nebuvimo yra teisingas, pagaliau turime galimybę išgirsti asmeninį (vardinį) atleidimą, nukreiptą konkrečiai mums, esantiems apibrėžtoje situacijoje. Individualios išpažinties rėmuose yra galimybė atrasti vienokios ar kitokios nuodėmės priežastį ir gauti smulkesnių nurodymų tolimesniam elgesiui.