Būdama devyniolikos labai domėjausi joga. Jos pažinimą pradėjau nuo pratimų, kurie turėjo lavinti mano kūną, bet vėliau pradėjau tobulinti savo psichiką, nes to reikalavo įsigilinimas į jogą. Pirkau ir skaičiau laikraščius bei knygas, kaip žingsnis po žingsnio pasiekti „didelę laimę“, t. y. susijungti su visata.
Kiekvieną dieną daug valandų intensyviai lavinausi. Po trijų metų jau sugebėjau be didesnių sunkumų sukaupti energiją kiekvienoje čakroje. Man teliko sukaupti ją vienoje centrinėje vietoje ir atsiskleisti visatai. Buvo žadėta, kad tai jogos pratimų galutinis išsipildymas. Buvau pasiruošusi. Atėjo vakaras, kai buvau viena ir niekas netrukdė. Norėjau paragauti tos laimės. Man greitai pavyko sukaupti visą energiją. Kūnas buvo labai sunkus, nieko nejutau, buvo kaip nesavas. Jaučiau kaip iš jo išeinu, kaip man gera... Mano tikslas buvo susijungti su tiksliau neapibrėžta energija, kuri turėjo suteikti žadėtą laimę...
Vienu metu pajutau, kad kažkas mane įtraukia, kažkas bauginančio ir juodo. Nesugebėjau ištrūkti, nors jau labai norėjau grįžti atgal. Negaliu išreikšti savo baimės, siaubo, nevilties – norėjau grįžti į savo kūną, bet „tai“ mane traukė vis daugiau ir daugiau. Pagalvojau, kad tai jau pragaras ir mano mintys nejučia keliavo link Gerojo Dievo. Tą pačią akimirką grįžau atgal. Iki ryto gulėjau kaip paralyžuota, jaučiau tik šaltą prakaitą, bijojau savo kvėpavimo. Nepaisant visų esančių knygose pažadų, kad mane turėjo sutikti išsvajota laimė, įsivaizdavau, kad tą akimirką buvau pragare ar ten, kur jį viskas priminė.
Kai užsiminėjau joga, mano gyvenimas viskas klostėsi gerai. Net turėjau tam tikrų sugebėjimų, pvz.: žinojau, kas atsitiks, kaip išsispręs viena ar kita pažįstamų gyvenimo situacija, kaip bus per egzaminą... Mane tai prajuokindavo, bet tuo pat metu suteikė didingumo prieš kitus jausmą, nes galėjau numatyti daug dalykų, o jie ne. Tada nesvarsčiau iš kur tai kyla, taip man buvo patogu ir to pakako.
Po tos įsimintinos nakties viskas pasikeitė. Tvirtai pasiryžau nutraukti užsiėmimus joga ir su tuo neturėti daugiau nieko bendro. Blogiausia buvo tai, kad apie tai negalėjau su niekuo pasikalbėti, nes bijojau, jog pamanys, kad esu psichiškai nesveika. Visi galėjo pagalvoti, kad tapau keistuole, nes juk žinojo kokių dalykų man žadėjo jogos vadovėliai.
Prie to jau niekad negrįžau, bet mano gyvenime pradėjo vykti keisti dalykai. Jaučiau, kad tas, kas mane iki tol vedė, pradėjo mane griauti. Buvau auklėjama katalikų tikėjimo dvasioje, kasdien meldžiausi, kiekviena sekmadieni ėjau į Šv. Mišias, nors tai dariau daugiau iš pripratimo ir tradicijos, o ne dėl gilaus tikėjimo. Dabar kiekviena kelionė į bažnyčią tapo tikra kančia. Jau kelyje į Šv. Mišias būdavo silpna, jaučiau, tarsi kažkas atimtų man jėgas. Galvos svaigimai, kojų silpnumas, jėgos staiga apleisdavo mane ir nenorėjo sugrįžti, nors šiaip buvau fiziškai sveika. Bažnyčioje stovėdavau arčiau durų, nes nesugebėjau eiti toliau. Dažnai žmonės duodavo man kėdę, matydami kokia esu išblyškusi. Vis negalėjau suprasti, kas man yra. Pradėjau vėluoti į Šv. Mišias, kad sutrumpinčiau savo kančias, kurias dar jaučiau. Tapau labai irzli, naktys virto vienu dideliu košmaru. Jaučiau kaip kažkas atima mano jėgas ir gyvenimą. Tai truko trejus metus – jėgos mane jau beveik apleido, o ir sveikata pradėjo šlubuoti. Dar bijojau apie tai kam nors prasitarti, nors labai reikėjo pagalbos, juolab, kad vis dažniau ateidavo mintis, jog vienintelis įmanomas būdas nutraukti tą košmarą – tai mirtis.
Dar vaikystėje jaučiau ypač šiltus jausmus Dievo Motinai, atnešdavau gėlių prie jos altoriaus, kalbėjausi su ja. Daug metų prieš tai žadėjau artimam žmogui, kad kasdien sukalbėsiu nors dalį rožinio. Laikiausi žodžio, nors dažnai baigdavosi viena „Sveika Marija“. Būtent kas kartą per tuos trejus metus kalbant tą „Sveika Marija“ man ateidavo mintis, kuri mane kamavo iki skausmo: „Pradėk eiti Šv. Komunijos, ji suteiks tau jėgų“. Tuo iš viso netikėjau, nes kaip toks mažas paplotėlis gali man padėti, jau tiek kartų jį priėmiau ir nieko ypatingo neįvyko. Ta mintis mane nuolat kamavo. Galu gale atėjo pabaiga – mano jėgos galutiniai mane apleido ir viskas pradėjo griūti. Jau pats bažnyčios vaizdas kėlė šiurpulį ir baimę, o mintys apie Dievo Motiną sukeldavo pykčio priepuolius. Tai buvo keista, nes savaip Ją gerbiau. Sugrįžo mintis apie Šv. Komunijos priėmimą. Tada pasakiau: „Gerasis Viešpatie Dieve, tegul jau būna, kaip Tu nori. Pažadu, kad visus metus, kiekvieną sekmadienį eisiu Šv. Komunijos, bet Tu man padėk, nes mirštų.“ Taip, pareiškiau Dievui ultimatumą. Žodį tęsėjau, nors vienas Dievas težino, kiek tai man kainavo. Kiekviena kelionė altoriaus link buvo tikra kankinė, daug kartų alpau, bet ėjau. Po kiek laiko pastebėjau, kad ta pikta jėga nustojo imti viršų manyje, nustojo būti didesnė Daug ko nesupratau, bet ir toliau ėjau ta kryptimi, nes jaučiau, kad tai vienintelis išsigelbėjimo kelias.
Praėjo metai ir ėjau į Šv. Mišias su džiaugsmu, kad įvykdžiau „savo pareigą“. Maniau, kad jei nenoriu, galiu jau neiti Šv. Komunijos ir nepatirsiu jokių, su tuo susijusių, sunkumų. Visi žmonės ėjo, o aš ne, kunigas baigė dalinti Švenčiausią. Savo širdyje pajutau kažką keisto. Tai, kas atėjo pas mane iš išorės. Širdį suspaudė toks liūdesys, koks būna atsisveikinant stotyje su mylimu žmogumi. Ašaros pačios byrėjo, pajutau didžiulę širdgėlą ir tada supratau, pajutau, kad man trūksta Jėzaus. Supratau, kad Šv. Komunija tai ne tik toks mažas paplotėlis, bet tai gyvas Dievas, kurį aš priimu. Jaučiau skausmą, nes aš pati nusprendžiau nepriimti Jo į savo širdį. Man atsivėrė akis, tik tada supratu daug dalykų.
Šiandien stengiuosi būti kuo arčiau Dievo, dažnai būnu Šv. Mišiose. Viešpats dažnai ateina į mano širdį ir pripildo ją meilės, nors negaili ir kryžiaus sunkumų, bet niekada nepalieka manęs vienos. Mano kova su blogiu atėmė iš manęs daug metų. Ji vis dar tęsiasi, bet Viešpats mane saugo. Mane tik apima siaubas, kai pamatau kiek žmonių žaidžia su burtais, magija. Žinau, ką tai reiškia ir kokios to pasekmės. Būtent todėl pasiryžau parašyti šį liudijimą, kad visus perspėčiau, su kuo susiduria.
Dievo Motina, ačiū tau už Tavo pagalbą, kad manęs nepalikai, nors mano žadėtas rožinis buvo toks trumpas. Atsižvelgdama į mano menka „Sveika Marija“, Tu, Motin, mane neapleidai.
Krysia