Amžinoji Išmintis: Ak, kiek yra žmonių, kurie buvo amžinosios mirties vaikai, paskendę giliame miege. Tik kančia juos pažadino ir pakvietė į teisingą gyvenimo kelią. Kiek daug yra žmonių, panašių į plėšriuosius žvėris ir narveliuose uždarytus paukščius. Kančia juos padaro kaliniais, kurie panašiai kaip ir pirmieji, progai pasitaikius pabėgtų nuo savo amžinosios laimės.
Kančia mus apsaugo nuo sunkių nuopuolių, ji priverčia žmogų pažinti save, padaro jį santūresniu ir labiau pasitikinčiu artimaisiais.
Kančia išlaiko sielą nuolankume, moko kantrybės. O kantrybė sergi tyrumą ir ruošia amžinosios laimės vainiką.
Nėra žmogaus, kuris dėka kančios negautų kokio nors gėrio, nepriklausomai nuo to, ar jis dar tūno nuodėmėje, ar jau laikomas pradedančiuoju, einančiu tobulėjimo keliu ar jau esančiu tobulu. Kančia apvalo geležį, išgrynina auksą ir suteikia blizgesio brangakmenims. Naikina nuodėmes, sutrumpina skaistyklą, atitolina pagundas, pašalina kaltes, atnaujina dvasią, gimdo tikrą pasitikėjimą, gryną sąžinę, didelę ir ištvermingą drąsą. Žinok, kad tai išganingas gėrimas ir naudinga žolė, geresnė už visus rojaus augalus. Ji baudžia kūną, skirtą mirčiai, bet maitina kilnią sielą, skirtą amžinajam gyvenimui. Atgaivina sielą, kaip švelni gegužio rasa atgaivina nuostabias rožes. Dvasiai duoda išminties, o žmogui – patirties.
Ką žino žmogus, kuris nekentėjo? Kančia yra kaip rykštė, plakanti su meile ir tėvišku priminimu išrinktiesiems. Kančia patraukia ir pastumia žmogų prie Dievo, nori jis to ar ne. Kas su džiaugsmu pakelia kančią, tam tarnauja kančia ir džiaugsmas, draugai ir neprietėliai. Jie tampa nugalėti meiliais žodžiais ir ištverme kančioje.
Verčiau būčiau sutvėręs kančią iš nieko, negu palikčiau savo draugus be kančios. Kančioje užsigrūdina visos dorybės, ji ištobulina žmogų, sutvirtina aplinkinius ir teikia garbę Dievui. Kantrybė kančioje - tai gyvoji auka, tauraus balzamo aromatas priešais Mano Veidą, visų dangiškųjų kareivijų pasigėrėjimas. Nei vienu vikriausiu riteriu kovoje nėra taip žavimasi, kaip kad kenčiančiu žmogumi žavisi visi daugaus angelai. Kenčiančiam žmogui patarnauja visi šventieji, nes jie jau ragavo to gėrimo ir vieningai užtikrina, kad jis nėra nuodingas, bet nešantis išganymą.
Kantrus kančios pakėlimas yra kažkas daugiau, negu mirusiųjų prikėlimas ar kitokių stebuklų darymas. Tai siauras kelias, vedantis tiesiai prie dangaus vartų. Kančia padaro žmogų kankinių draugu, veda į garbę ir duoda pergalę prieš visus priešus. Aprengia sielą purpuriniu rūbu, apvainikuoja rožių vainiku, įteikia žalios palmės šakelę kaip pergalės ženklą. Ji kaip žėrintis rubinas megelės apsiausto sagėje. Siela, apimta laisvės gūsio, per visą amžinybę saldžiu balsu gieda naują giesmę. Negali jos giedoti nei vienas iš angelų, nes jie niekados nekentėjo.
Taigi – kenčiančius pasaulis vadina nelaimingaisiais. Bet aš juos vadinu palaimintaisiais, nes jie yra mano išrinktieji.
(,,Amžinosios Išminties Knyga“)