Kiekvienas sutvirtintasis privalo kovoti!
Kiekvienas sutvirtintasis yra įrašytas į Bažnyčios didelės kariumenės sąrašą. Kiekvienas pakrikštytasis yra įjungtas į mistinį Kristaus Kūną ir gauna malonę, kuri padaro jį Dievo vaiku su atributais, priklausančiais šiai didelei Dievo dovanai. Todėl greta vyskupų ir kunigų taip pat ir pamaldūs pasauliečiai gali ir privalo egzorcizmuoti piktosios dvasios varginamus asmenis. Tikriausiai vieni nustebs, kiti pasipiktins šiais žodžiais. Bet jų nuostaba ar pasipiktinimas nieko čia nepakeis.
Kiekvienas sutvirtintasis tampa kariu ir kartu su nematomu, bet amžinu ženklu, įgyja teisę ir pareigą dalyvauti visuose kariumenės veiksmuose, kurių pagrindas ir tikslas yra bendro priešo naikinimas. Sutvirtinimo sakramentas, kaip ir Kunigystė, suteikia didžią teisę dalyvauti Karališkoje Kristaus Kunigystėje, Aukščiausiojoje Aukoje, vienintelėje didžiojoje Aukoje, kuri patinka Tėvui, per kurią sielos yra atperkamos ir išlaisvinamos iš piktojo tironijos. Greta šio pagrindinio veikimo, sutvirtinimas dar suteikia septynias Šv.Dvasios dovanas, kurių dėka dar labiau įsijungiame į mistinį Kristaus Kūną ir jį sustipriname.
Šiuolaikinėje Bažnyčioje to jau nesuprantama, nors tai labai paprastas dalykas. Iš kitos pusės liūdina tas faktas, kad daug kunigų nepažįsta esmės ir tikslingumo šio taip svarbaus sakramento, žyminčio antrąjį vaikų gyvenimo etapą. Netikint, kad yra pragaras, negalima vaikams paaiškinti šį Kristaus įsteigtąjį Sakramentą ir tai, kad kiekvienas žmogus, ateinantis į šį pasaulį, stovėdamas greta Kristaus turi kovoti su tamsiomis pragaro jėgomis.
Kodėl gali laiminti tik pamaldūs, o ne visi pasauliečiai? Aišku, kad ne visi yra geri, ne visi yra malonės stovyje ir dievobaimingi. Todėl daugumai truksta pagrindinių gebėjimų, kad laiminimas būtų veiksmingas. Sakoma, jog pasaulis yra perpildytas blogiu, todėl pragaro jėgos jau nesutinka jokio pasipriešinimo nei pasaulyje, nei Bažnyčioje. Be abejo, yra neskaitlingos išimtys. Pragaras ima viršų, nes didelės Kristaus kariuomenės kariai pakriko ir prarado organizuotumą. O kiek gi Bažnyčioje dezertyrų, ir tai ne tik eilinių kareivių, bet ir karininkų bei aukštesniųjų vadų tarpe... O jeigu kokioje nors kariuomenėje atsiranda pabėgėlių, tai pralaimėjimas yra neišvengiamas. Tačiau Bažnyčia nežus, nes Vienatinis Triasmenis Dievas to neleis. Tačiau dabar Bažnyčia yra tamsiųjų blogio jėgų įkalinta...
Kas atsitiko, kas atsitiks ir kas bus paskui... Tai yra baisūs dalykai, kuriais gerosios ir paprastos sielos sunkiai gali patikėti. Jeigu Bažnyčia yra įkalinta, tai pastangos išlaisvinti sielas iš priešo vergovės būtų bergždžios. Tačiau taip nėra, nes Bažnyčia, nors ir nelaisvėje, bet visuomet yra gyva, todėl gali veikti, tiesa, sunkiai ir ne visuomet sėkmingai. Veiksmas visuomet reiškia gyvybę, taip kaip ir dūmai byloja apie ugnį, net jeigu jos ir nematome.
Jeigu kuri nors patekusi į nelaisvę tauta siekia laisvės, tuomet ji tampa atsargi ir apdairi. Panašiai ir mes turėtume elgtis, nes kovojantys šėtono pusėje stebi, šnipinėja, neapkenčia ir aktyviai veikia, netgi sąmokslauja. Taigi reikia veikti, bet apdairiai, o ypač reikia būti atsrgiems kalbant.
Šėtono karaliavimas, nors ir artėja prie didelio pralaimėjimo, šiuo metu yra pasiekęs žemėje aukščiausią savo galingumo lygį.
Sutvirtintasis - tikrasis Kristaus karys
Jau kalbėjome apie sutvirtinimą, apie tą didįjį Sakramentą, kuris įtraukia krikščionis į Kristaus kariuomenę, suteikdamas jiems orumo ir jėgų, bei padarantis juos tikrais kareiviais. Kareivis tai tas, kuris privalo kovoti, kad apgintų save ir savo gimtąjį kraštą, taigi savo šeimą, kalbą, kultūrą ir visas civilizacijos veretybes, tarp kurių jis gyvena. Panašiai galima pasakyti apie dvasiškai subrendusį krikščionį, Sutvirtinimo Sakramento dėka tapusio kareiviu, nes jis jau tampa pajėgus kovoti su visomis priešiškomis jėgomis, kurias prieš jį siunčia pragaras, taigi Šėtonas, Liuciferis ir Belzebubas.
Kovodamas su atatinkamu ginklu, jis gali atremti visus puolimus, nukreiptus prieš jį ir Bažnyčią - šį atpirkimo Sakramentą, patalpintą pasaulyje, kad galėtų priimti į savo prieglobstį gimtosios nuodėmės ir savo kalčių sužeistas sielas, kreipdamas jas link Pažadėtosios Žemės, tikrosios tėvynės, į namus Tėvo, kuris dėl visų atpirkimo nedvejodamas atsiuntė į žemę Savo Mylimąjį Sūnų, kad mirtų ant Kryžiaus.
Todėl sutvirtintieji turi kovoti ne tik gindami save, bet ir didžiulę Dievo šeimą, Bažnyčią. Tam tikslui jie gavo puikią ,,uniformą", kuria privalo visuomet didžiuotis. Tai nesunaikinama uniforma ir kas ją kartą užsivilko, pasiliks su ja amžinai, net ir pragare, bet ten tai bus dar didesnės bausmės priežastimi, nes visuomet primins apie kareivį - išdaviką, kuris pats sau atėmė tą garbę, kuri galėjo jam suteikti amžinąją laimę.
Sutvirtinimas - tai sakramentas, kuris įšventina krikščionį į kareivį, kovojantį su priešiškomis blogio jėgomis, ir įspaudžia sieloje neišdildomą žymę, skiriančią Kristaus kareivį nuo visų kitų asmenų. Tai brangi dovana, praturtinanti žmogiškąją prigimtį jėga ir galia, suteikiančia galimybę apginti save ir Bažnyčią, kuri stovi Dieviškojo Atpirkimo sargyboje.
Greta teisių, šis sakramentas uždeda įpareigojimų, kuriuos reikia gerai pažinti, nes neįmanoma užlaikyti to, apie ką nežinoma ir ko nepažįstama. Iš to kyla didelė atsakomybė kunigų ir besiruošiančių Sutvirtinimui, nes priimantys šį sakramentą turi gerai suprasti, jog siekiama vienintelio tikslo - gauti iš Dievo jėgų , reikalingų nugalėti priešą, o ši kova turi tęstis per visą kiekvieno žmogaus žemiškąjį gyvenimą.
Sielovadinis šio reikalo supratimas labai sumažėjo ir beveik užgeso. Priimantys Sutvirtinimą privalo žinoti, kad čia veikia visi Švenč. Trejybės Asmenys - Dievas Tėvas per sutvėrimą, Sūnus per Atpirkimą ir Šv. Dvasia per Pašventinamąją Malonę, nužengiančią per šį sakramentą į kiekvieną sielą.
Bažnyčioje reikės reintegruoti šį Sakramentą jo esmėje, reikės grąžinti jam tai, kas iš jo antgamtinio turinio šiandien atimta. Reikės jam grąžinti jo šviesą, nes šis sakramentas yra suprantamas tik tuomet, kai yra įterpiamas į tą didžiulį, amžinai besitęsiantį šviesos ir tamsos jėgų konfliktą.
Paprastai akys pačios krypsta į šviesą, nes tam buvo sukurtos. Protas siekia tiesos, nes buvo dėl jos duotas. Bet lygiai kaip užmerkta akis nepanaikina šviesos, taip ir protas, atsigręžiantis nuo tiesos, jos nepanaikina.
Todėl visi, kurie užgožė savyje proto ir tikėjimo šviesą, nepatirs Dievo Gailestingumo. Sutvirtinimo sakramentas naujoje Bažnyčioje užims tinkamą jam vietą, kokią jis užima Mistinio Kūno dvasinio atgimimo Dieviškame Plane.