Kunigystė - strona lt

Kristus, Vyriausiasis Kunigas ir vienintelis Tarpininkas, iš Bažnyčios padarė " karaliją bei kunigus savo Dievui ir Tėvui" (Apr 1, 6). Būdama tokia, visa tikinčiųjų bendruomenė yra kunigiška. Tikintieji vykdo savo Krikšto kunigystę, kiekvienas pagal savo pašaukimą dalyvaudamas Kristaus - Kunigo, Pranašo ir Karaliaus - misijoje. Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentais tikintieji yra "pašvenčiami būti [...] šventąja kunigyste".

Tarnaujamoji, arba hierarchinė, vyskupų ir kunigų kunigystė ir bendroji visų tikinčiųjų kunigystė "tiek viena, tiek kita savitu būdu dalyvauja vienoje Kristaus kunigystėje", tačiau, nors ir yra "viena kitai skirtos", skiriasi savo esme. Kokia prasme? Bendroji tikinčiųjų kunigystė, išsiskleidžiant Krikšto malonei, pasireiškia tikėjimo, vilties ir meilės gyvenimu, gyvenimu pagal Dvasią; tuo tarpu tarnaujamoji kunigystė tarnauja bendrajai kunigystei ir padeda skleistis visų krikščionių Krikšto malonei. Ji yra viena priemonių, kuriomis Kristus nuolat ugdo ir veda savo Bažnyčią. Dėl to ji ir perduodama ypatingu - Šventimų - sakramentu.

II. Vyskupo šventimai - Šventimų sakramento pilnatvė

"Drauge su šventinimo pareiga vyskupo konsekracija taip pat suteikia mokymo ir valdymo pareigą. [...] Kaip aiškiai liudija Tradicija, [...] rankų uždėjimu ir konsekracijos žodžiais taip suteikiama Šventosios Dvasios malonė ir įspaudžiama šventoji žymė, kad vyskupai prakilniu ir regimu būdu užima paties Kristaus - Mokytojo, Ganytojo ir Kunigo - vietą ir veikia atstovaudami Jo asmeniui (in Eius persona agant)." "Tad vyskupai jiems duotąja Šventąja Dvasia tampa tikrais ir autentiškais tikėjimo mokytojais, kunigais ir ganytojais."

III. Kunigų - vyskupų bendradarbių - šventimai

"Kunigai neturi aukščiausių pontifikato įgaliojimų ir, naudodamiesi savo galia, priklauso nuo vyskupų, tačiau yra su jais sujungti kunigystės garbe ir Šventimų sakramento dėka pagal Kristaus, vyriausiojo ir amžinojo Kunigo, pavyzdį pašventinti skelbti Evangeliją, ganyti tikinčiuosius ir atlikti dieviškojo kulto pareigas kaip tikri Naujojo Testamento kunigai."

Diakonai savitu būdu dalyvauja Kristaus misijoje ir malonėje. Šventimų sakramentas paženklina juos antspaudu ("žyme"), kurio niekas negali panaikinti; jis daro juos panašius į Kristų, kuris buvo tapęs "diakonu", tai yra visų tarnu. Diakonams privalu, be kitų pareigų, patarnauti vyskupui ir kunigams švenčiant dieviškuosius slėpinius, ypač Eucharistiją, dalyti Eucharistiją, asistuoti santuokai ir ją laiminti, skelbti Evangeliją ir sakyti pamokslus, vadovauti laidotuvių apeigoms ir imtis įvairių gailestingumo darbų.

Kadangi Šventimų sakramentas yra apaštališkosios tarnybos sakramentas, tą "dvasios dovaną", "apaštališkąją sėklą" perduoti turi vyskupai, kaip apaštalų įpėdiniai. Galiojamai įšventinti, tai yra paveldėję apaštalų įpėdinystę, vyskupai patys galiojamai teikia galiojančius tris Šventimų sakramento laispnius.

"Šventimų sakramentą galiojamai priima tik pakrikštytas vyras (vir)." Viešpats Jėzus išsirinko vyrus (viros), kad iš jų sudarytų dvylikos Apaštalų kolegiją; taip pat pasielgė ir apaštalai, išsirinkdami bendradarbius, kurie turėjo tęsti jų darbą. Vyskupų kolegija, su kuria kunigus vienija jų kunigystė, sudabartina Dvylikos kolegiją, kol vėl ateis Kristus. Bažnyčia suvokia, kad ją saisto anas paties Viešpaties pasirinkimas. Dėl to moterų šventimai negalimi.

Teisės priimti Šventimų sakramentą niekas neturi. Niekas negali pats imtis tų pareigų - joms pašaukia Dievas. Kas pastebi turįs Dievo pašaukimo įšventintojo tarnybai ženklų, nuolankiai pareiškia savo troškimą bažnytinei valdžiai, kuriai tenka atsakomybė ir teisė pašaukti ką nors priimti šventimus. Kaip ir kiekviena malonė, šis sakramentas gali būti priimamas tik kaip neužtarnauta dovana.

Kaip Krikštas ir Sutvirtinimas, taip ir ši teisė dalyvauti Kristaus tarnyboje yra suteikiama kartą visam laikui. Kunigystės sakramentas irgi įspaudžia neišdildomą dvasinę žymę ir negali būti nei kartojamas, nei teikiamas ribotam laikui.