Amžinos pragaro kančios
Amžinoji Išmintis: Mano išrinktoji siela, iš savo širdies gelmių pažvelg į tą liūdesio jūrą. Kurgi yra dabar tie, kurie patirdami ramybę ir pasitenkinimą taip patogiai buvo įsitaisę šiame pasaulyje, tarp patogumų ir kūniškų džiaugsmų? O, koks tai vargas! Ir kokia jiems dabar nauda iš to viso pasaulio džiaugsmo, kuris dingo kartu su praeinančiu gyvenimu taip staigiai, lyg niekada nebūtų būvęs. Malonumai praėjo taip greitai, o kančia tęsis amžinai.
O bepročiai, o kvailiai! Kur dingo jūsų nerūpestingi šūksniai: ,,Pirmyn, linksmoji draugija, palikim liūdesį, atsiduokim nepažabotam džiaugsmui!“ Dabar galite tik šaukti iš nevilties: ,,Vargas, vargas, amžinas vargas mums dėl to, kad gimėme šiame pasaulyje! Mus suklaidino laiko trumpumas, o mirtis klastingai sudavė smūgį. Kas gi buvo apgautas žemėje labiau, negu mes, vargšai ir nelaimingieji? Ar norėtų kas nors mokytis iš svetimųjų klaidų? Palyginus su tomis kančiomis, kančia žmogaus, kuris tūkstantį metų kentėtų visų žmonių kančias, atrodytų kaip viena trumpa akimirka. Laimingas yra tiktai tas, kuris niekados neieškojo džiaugsmų, priešingų Dievo valiai, ir dėl Jo meilės nepatyrė šio pasaulio pasitenkinimų. Buvome neprotingi, įsivaizduodami, kad tokie žmonės buvo Dievo apleisti ir užmiršti.
Pažiūrėkite, kaip meiliai Jis dabar amžinybėje juos apkabino. Kokia garbe juos apsupo visų dangaus galybių akivaizdoje. Ar galėtų jiems nors kažkiek pakenkti kančia ir paniekinimas, kurie dabar tapo jiems tokiu dideliu džiaugsmu? O mūsų džiaugsmai – kaip greit jie praėjo! Paliko tik begalinis vargas ir liūdesys. Begalinis, deja! Begalybė – ką tai reiškia? O tu, pabaiga, kuri, deja, niekada nesibaigi! O mirtie, blogiausia iš visų mirčių! Kiekvieną valandą merdėti ir niekada nenumirti. Sudie, motina, tėve ir jūs visi, kuriuos mylėjome, tegul Dievas visuomet jus globoja, nes jau niekada nesidžiaugsime regėdami jus, visuomet būsime nuo jūsų atskirti. Koks tai skausmingas išsiskyrimas, kuris tęsis amžinai! Nieko nebeliko, tik laužyti rankas, gręžti dantimis, dūsauti ir verkti. Nuolat verkšlenti ir prašyti, bet niekada nebūti išklausytam. Mūsų nelaimingos akys gali regėti tik dejones. Tegul visas širdis sujaudina tas ,,visuomet“, visuomet be vilties. Visi paimkim sau į širdis tą gailų ,,visuomet, visuomet“.
Ko dar laukiat, kalnai ir slėniai, kodėl taip ilgai delsiate, pamatę šį baisų vaizdą? Dabarties akimirka, kaip tu, deja, apakini ir suvedžioji. To nenumatėme mūsų žydinčios jaunystės laiku, gražių dienų, atiduotų tuštiems malonumams, dienų, kurios – deja – niekada jau nebegrįž, jau niekada. O, kad būtume išsaugoję nors trumpą valandėlę iš tų visų praeitų metų! Bet, deja, Dievo teisingumas to mums atsako ir atsakys visuomet, nepalikdamas jokios vilties. Tiktai skausmas, liūdesys ir kančia, visuomet ir be galo, tame užmirštame krašte, kur turime pasilikti, visuomet atskirti nuo viso to, ką mylėjome, be jokios – deja – paguodos ir be jokios vilties.
Jeigu būtų toks malūno girnų akmuo, kurio skersmuo prilygtų visai žemei ir jo aukštis siektų dangaus skliautą nuo vieno ligi kito krašto, ir jeigu mažas paukštelis atskristų kartą per tūkstantį metų ir išsineštų savo snapo galiuku mažytį to akmens trupinėlį sulyg dydžio kaip dešimtadalis soros grūdelio, o po tūkstančio metų atskristų paimti sekantį trupinėlį, ir taip po tūkstančio tūkstančių metų atplėštų trupinėlį soros grūdelio dydžio – o mes nelaimingieji prašytume tik, kad mūsų kančios pasibaigtų tuomet, kai iš to akmens nieko nebeliks – deja – tai yra neįmanoma!
Matai dabar, koks verksmas ir dejonės seka po šio pasaulio malonumų!“
Pal. Henrikas Suzo