Dievas yra Meilė, kuri savo prigimtimi siekia visų susivienijimo; tuo tarpu Šėtonas yra neapykanta, gimusi iš puikybės ir nešanti susiskaldymą. Iš meilės teka nuolankumas, o iš Liuciferio maišto gimsta neapykanta.
Geros valios žmones Dievas atperka savo meile, tuo tarpu Šėtonas žudo žmones neapykanta ir susiskaldymu. Dievas žmogų perkeičia, padaro jį labiau žmogišku ir pagaliau pakeičia į krikščionį, taigi Dievo vaiką, leisdamas jam dalyvauti savo Dieviškoje prigimtyje. Liuciferis taip pat stengiasi pakeisti žmogų, bet į puikybės, neapykantos ir maišto tarną.
Iš puikybės, neapykantos ir susiskaldymo gimsta asmeninis ir visuomeninis neteisingumas - taigi vergovė, išnaudojimas ir priespauda, kuri iki nevilties piktina žmonių ir tautų sielas.
Puikybės, neapykantos ir susiskaldymo vaisiai - tai smurtas, karai, žmogaus prigimties degradacija, sugedimas visuose gyvenimo etapuose, meno degeneracija į pornografiją ir juslingumą.
Šiandien mažai sielų pažįsta pavojingus šėtono spąstus ir gudrybes, nes niekas jau netiki jo buvimu, todėl ir nesistengia gintis, išskyrus nedaugėlį. Tokiu būdu jis surenka daug aukų.
Taip jis elgiasi, tamsoje ruošdamas pinkles ir puolimus, kurie gali sudraskyti Mistinį Kristaus Kūną taip, kaip tai atsitiko su Jo fiziniu Kūnu.
Šėtonas, nors yra aukštos inteligencijos sutvėrimas ir turi didelę galią, bet jo gebėjimai yra apriboti. Jo ,,menas" negali pasikeisti ir visuomet išliks toks pat, koks buvo pradžioje. Šėtonas, pasiutusiai aktyviai naudodamas savo pražūtingą įtaką ir kenkdamas sielai bei kūnui, paprastai iš žmogaus pusės nesutinka tam jokio pasipriešinimo. Dažniausiai nesugebama pastebėti to dvigubo šėtono žaidimo, kuris veikia Bažnyčios vidų ir išorę.
Tas, kas nemato jo įrankių, veikiančių Bažnyčios viduje, yra aklas, nes tai yra komunizmas, tas šėtono įsikūnijimas, ir laisvųjų mūrininkų, t.y. masnonų valdomas kapitalizmas. Visuomenė dar yra kankinama radikalizmu, kuris yra stiprus dėka tarptautinių ryšių. Tai yra ginkluotė, kuria šėtonas be perstojo stengiasi kenkti Bažnyčiai.
Jis naudojasi klasta ir šiuolaikine technologija, kuri visa, arba beveik visa jam tarnauja. Naudojasi taip pat pasauliu - savo sąjungininku, ir žmogaus aistromis... Dvasinis godumas ir puikybė, didžioji mūsų laikų Bažnyčios nuodėmė, atplėšė nuo Kristaus Kūno daug narių.
Taip veikia tas, kuris po Dievo buvo gražiausias ir galingiausias. Ir dabar jis yra galingas. Tai byloja apie didelę piktojo galią, veikiančią Bažnyčios viduje ir visoje visuomenėje.
Dievas nori geranoriško ir aktyvaus visų pakrikštytųjų veikimo, o ne pasyvaus sutikimo, kaip tai paprastai šiandien supranta dauguma krikščionių, kurie taip yra dvasiškai išsekę, kad tenka nerimauti dėl jų išganymo. Dieviškųjų dalykų troškimo trūkumas ir dvasinio gyvenimo apleidimas yra TINGINYSTĖS nuodėmė.
Krikščionys, kurie turėtų siekti šviesos ir trokšti tiesos, be jėgų ir energijos giliai užmigo ir dėl savo arba kitų kaltės tapo panašūs į sustingusias ir bevalias būtybes.
Tamsos kunigaikštis budi. Jis atėmė gyvybingumą ir užnuodijo Bažnyčią daugelyje jos narių, o savo jėgas, pritvinkusias neapykanta iškrauna taip galingai, kad žmonija neužilgo galės pamatyti tokius dalykus, kokių dar nėra pažinusi.
Visa atsakomybė tenka tiems, kurie plačiai atvėrė duris priešui ir leido jam įsiskverbti, nors ir netikėdami jo egzistavimu.
Kas gi yra Šėtonas, kurio buvimu daugelis netiki, o kiti tik santykinai pripažįsta?
Tai buvo gražiausias Dievo tvarinys, galingas ir labiausiai apdovanotas... Tai dvasia - gyva, tikra ir galinga, iš angelo tapusi baisiausia pabaisa savo bjaurumu ir klastingumu, o taip pat nenumalšinamu blogio ir neapykantos troškimu.
Tai yra blogis, nes su blogiu identifikuojasi, Dievą atmetęs iš puikybės, kad taptų viešpačiu ir tamsos karalystės valdovu.
Šėtonas yra tas, kuris savo valios aktu apsisprendė amžinam pasmerkimui savo paties ir tų kareivijų, kurios juo patikėjo ir juo pasekė. Pasmerkimui nusprendė taipogi ir žmoniją, klasta ir melu suviliojęs į spąstus pirmuosius tėvus, klastingai privedęs prie pasipriešinimo Dievui ir sekimo savimi nuodėmėje. Su beviltiška neapykanta jis užkietėjo savo nuodėmėje žinodamas, kad niekados neturės galimybės pakeisti savo likimo.
Šėtonas yra blogis, kuris visą laiką aktyviai veikia, nei minutei nesustodamas.
Šėtonas - tai melas, tamsa. Šėtonas yra Dievo priešingybė ir prisiekęs Dievo priešas, ypač priešas Jo Žodžio, kuris tapo Kūnu. Jis yra Bažnyčios priešas ir norėtų ją sutraiškyti.
Jis yra užkietėjęs šiame beprotiškame ir niekingame sprendime, kurio nei minutei nenustoja vykdyti iš visų savo jėgų.
Šėtonas yra nepermaldaujamas Švenč. Mergelės Marijos priešas pilna to žodžio prasme.
Žmogaus prigimtį jis gali paveikti stipriau, negu žmogus gyvūnų prigimtį, o juk žinoma, ką gali žmogus prieš gyvūnus.
Piktasis gali visiškai pakeisti gyvenimo būdą. Žmogus yra pajėgus valdyti gyvūnus, bet šėtonas žymiai stipriau gali užvaldyti žmogų.
Šėtonas užtemdo daugelio žmonių sąmonę. Šiandien Kristaus Bažnyčioje vyksta tokie dalykai, kurių žmogiškai naįmanoma paaiškinti, nes ten aiškiai matomas šėtono indėlis. Bažnyčioje visuomet būdavo nemalonių atsitikimų. Jie prasidėjo jau Apaštalų Kolegijoje - tai Judo išdavystė ir apaštalų pabėgimas. Po to amžių bėgyje sekė erezijos ir papiktinimai. Kur yra žmogus, ten taip pat yra ir jo atkaklus priešas, šėtonas, kuris nieko neapleidžia, kad tik atvestų žmogų prie blogio.
Šėtonas yra asmuo, gyvas ir tikras, baisiai veiksmingas ir nepaprastai piktas, nuolatiniame judėjime skleidžiantis dvasinius nuodus, kurie yra žymiai pavojingesni už materialinius nuodus.
Dabar pažiūrėkime, ką nesuskaitomais būdais gali padaryti šėtonas - bet pirmiausia, kodėl tiek daug gali padaryti. Taip yra todėl, kadangi Dievas davė jam laisvą valią ir neatėmė duotų natūralių dovanų. Pradedant žmogaus nuopuoliu jis nuolatos dirba, klasta privesdamas prie nepaklusnumo Dievui, įteigdamas žmogui savo didžiulę puikybę. Veikdamas prieš žmogų, apgavystę ir piktumą sujungė į dvasinį mišinį, kuris degina ir sprogdina.
Šėtonas neapleidžia jokios priemonės - padlaižiavimo, suvedžiojimo, aistringumo, nekuklumo madoje, sukčiavimo, vagysčių, smurto, teroro ir visko, ką jo sumanus protas leidžia jam išrasti. Jo didysis ir beprotiškas troškimas - konkuruoti su Dievu ir karaliauti kaip Dievas.
Po Adomo ir Ievos nuopuolio žmonija priklauso jam ir pasiliktų jo valdžioje, jeigu čia neįsikištų Dievas. Dėl šėtono kaltės žemėje ištryško upė su visokio blogio purvinais vandenimis. Gimė kančia, gėda, gašlumas, atsirado visi geismai. Dėl šios nuodėmės į pasaulį atėjo mirtis ir darbas po prakaitu. Tai yra šėtono pagimdytas blogis, kuris išsiliejo ant visos žmonijos.
Dievas niekados neatima savo kūriniams veltui suteiktų dovanų. Tik jie patys gali juos prarasti, taip kaip malonės dovaną prarado angelai ir pirmieji tėvai, bet tai buvo jų laisvas pasirinkimas.
Visame Apreiškime, o ypač Evangelijoje, aiškiai tvirtinama apie šėtono ir jo kareivijų egzistavimą. Šios tiesos neigimas prilygsta eretiko laikysenai. Šėtonas niekados nėra svetimas baisiai bedievystės nuodėmei.
Dėka savo aukštesnės prigimties, šėtonas gali laisvai užvaldyti asmenis, šeimas ir visas religines bei pasaulietines ekonomines ir politines struktūras. Jis nėra apribotas laike ir erdvėje, todėl gali veikti visur.
Norėdamas pamėgdžioti Dievą, piktasis stengiasi, nors ir priešingu būdu, veikti kaip Dievas. Jo veikimas išreiškia visokiausią blogį, sukelia nenorą ir pavydą, ginčus ir apgavystes, vagystes ir piktžodžiavimus, nešvankybes ir smurtą...
Piktasis veikia žmogų, kad išplėštų jį iš Kristaus Meilės ir nuvestų į amžinojo pasmerkimo kelią.
Šėtonas neapkenčia žmogaus prigimties kaipo tokios ir todėl neapkenčia visus žmones, o ypač krikščionis.
Pradžioje jis buvo kūrinijos šedevras. Dievo sutvėrimų tarpe nebuvo nieko didingesnio, tobulesnio ir nuostabesnio už jį.
Tas jo didingumas padarė, kad jis palaikė save panašiu į Dievą ir nepanoro pripažinti Dievo kaip visos tvarinijos Pradžios ir Pabaigos; iš to kilo jo maišto šūkis - ,,netarnausiu".
Šėtonas turi dar kitą priežastį, kad nekęstų žmonių giminės. Tai pavydas. Iš žmonių giminės turėjo kilti tobulas kūrinys, ,,gražiausia dangaus ir žemės gėlė", nuolanki ir iškilesnė už bet kokį tvarinį. Jokia būtybė negalėjo Jai prilygti. Kaipo Dievo palankumo objektas, Ji nei minutei nepatyrė šėtono įtakos. Šėtonas negali į Ją žiūrėti, negali apie Ją galvoti, nepatirdamas beviltiško sukrėtimo, nejausdamas kančios, kokios niekas iš jūsų negali suprasti.
Šėtonas neapkenčia Marijos, Dievo Dukters, Dievo Motinos, Dievo Numylėtinės, Dievo palankumo objekto, gražiausios dangaus ir žemės gėlės, Dievo Galybės, Visažinojimo ir Visuresamumo šedevro.
Jis, pavadintas Liuciferiu, taigi nešančiu šviesą, dabar yra tamsa ir neša tamsybę. Taigi nepažįsta, nebent labai miglotai, Dievo Žodžio Įsikūnijimo slėpinio. Todėl beviltiškai viliasi, kad galės nugalėti Kristų kartu su Jo Bažnyčia, gimusia iš Jo atvertos Širdies.
Šėtonas begaliniai neapkenčia Kristaus, Jo Motinos ir Bažnyčios, ir yra įsitikinęs, kad galės sunaikinti Tą, kuris trukdo jam viešpatauti žmonijai, kurią vis dar laiko savo laimikiu.
Tas beprotiškas klaidingas įsitikinimas kyla iš jo nepažabotos puikybės, o puikybė pati savyje yra dvasinis aklumas. Išpuikęs niekados negalės suvokti skaidrios tiesos, kuri yra nuolankumo dukra.
Šėtono nuodėmė - tai jo begalinės puikybės slėpinys. Būdamas begaliniai žemesnis už savo Kūrėją, jis nori tapti lygiu Dievui ir atsisako paklusti.
Šėtonas atnešė žmonėms mirtį, chaosą ir visokeriopą netvarką.
Dabar jau žinome, kodėl šėtonas ir jo kareivija neapkenčia Kristaus, Jo Motinos ir visos žmonijos. Ši neapykanta pripildo visą jo nuolatinį veikimą, kuris nei minutei nesustoja. Tai baisingai organizuotas aktyvumas, materialiai ir dvasiškai žlugdantis žmones ir beprotiškai siekiantis nugalėti Dievą. Piktosios jėgos yra įsitikinusios savo pergale ir šis įsitikinimas tęsiasi nuo to laiko, kai šv. Mykolas Arkangelas pakilo su šūkiu: ,,Kas gi, jei ne Dievas!"
Maištaujančių dvasių skaičius buvo begalinis. Protas negali jo apimti. Tačiau ne visos veikia su vienodo dydžio klastingumu, taigi nuodėmių dydis yra skirtingas.
Visgi visos piktosios dvasios tarnauja blogiui. Kadangi pasipriešino Dievui, dabar turi kęsti savo vado šėtono ir jo parankinių baisiausią tironiją. Pragaro jėgos taip pat turi savo hiererchiją.
Jos visos neapkenčia Švenč. Mergelės Marijos, neapkenčia žmonijos, su gilia neapykanta pavydi išrinktiesiems ir keliaujantiems žemėje žmonėms, bijodamos, kad ir jie gali pasiekti išganymą.
Piktosios jėgos neturi jokio gailesčio jausmo, jos tam nepajėgios ir yra pilnos tik sadizmo. Neįmanoma pažinti ir įsivaizduoti to žiaurumo, su kuriuo jos klastingai puola savo aukas. Kalbame čia apie tuos asmenis, kurie laisva valia su kūnu ir siela atsidavė piktųjų jėgų veikimui.
Priešas, laikinai stengdamasis paslėpti savo jėgas, naudojasi priešininko patiklumu, visur įsispraudžia, užima pagrindines pozicijas ir visur pastato savo agentus. Tokiu būdu jis nugali priešininką.
Šėtonas - kas tai ir kas yra jam pavaldžios pajėgos?
Šėtonas - tai Dievo kūrinys, kuris sukilo prieš Jį. Šėtonas pradžioje buvo galingiausiu, tobuliausiu ir stebuklingiausiu, begaliniai geru ir šventu Dievo kūriniu. Ta jo didžioji galia ir grožis jį pražudė, nes jis išpuiko ir pradėjo laikyti save lygiu Dievui. Todėl atsisakė paklusti Dievui - iš čia jo amžina pražūtis, iš čia jo nepermaldaujama neapykanta Dievui ir Švenč. Mergelei Marijai, kuri po jo užėmė pirmąją vietą kūrinijos tarpe. Švenč. Mergelė Marija yra ne tik jo pralaimėjimo priežastimi, nes dėka savo nuolankumo įgalino Atpirkimą, bet dabar yra antgamtiniame ir žemiškame pasaulyje pirmoji būtybė po Dievo ir joks kūrinys niekados Jai neprilygs.
Šėtonas yra asmeniška būtybė - tikra, gyva ir reali, galinga ir pikta, sugedusi ir sugebanti daryti tik blogį. Dėl šėtono kaltės blogis atėjo į pasaulį. Šėtonas yra baisi realybė, su kuria visi, nori to ar nenori, turi skaitytis. Šėtonas yra didžiausiu sadistu, o nebūdamas apribotas laike ir erdvėje, gali veikti vienu metu skirtingose vietose. Nuo to laiko, kai jis pasipriešino Dievui, nei minutei nenustoja rengti sąmokslus, visokios rūšies nusikaltimus ir niekšybes.
Šėtonas visą laiką veikia, visada pasiruošęs pastatyti spąstus neatsargioms ir neapdairioms sieloms, kad jos taptų jo aukomis. Dėl jo kaltės pasaulyje milijonai asmenų kenčia fizines, moralines ir dvasines kančias. Nemažai asmenų uždaryta beprotnamiuose ne dėl tikros ligos, bet dėl jo kaltės, nes jis taip sugebėjo paslėpti savo buvimą, jog privedė prie niekšiškumo ir nevilties.
Savo neapykantos tironija jis apgaubė visą pasaulį, kuris kvailai netiki jo egzistavimu. Tai, kas pasakyta apie šėtoną, galima pasakyti ir apie nesuskaitomas jo sekėjų kareivijas.
Danguje vyksta didžioji kova, kova proto ir valios. Sunku tai sau įsivaizduoti. Nugalėtosios maištaujančios jėgos tapo baisiais šėtonais ir buvo nugramzdintos į pragarą, ėdamos dvasinių aistrų, apimtos neužgesinamos neapykantos ir žemiausių geidulių. Blogio jėgos yra tuo perpildytos ir visa savo esybe yra atsidavusios blogiui, yra vien tik blogiu, su kuriuo identifikuojasi. Negalėdamos išlieti savo neapykantos ant Dievo, jos išlieja tai ant žmonių.
Piktojo nuožmumas yra nenuilstamas ir be gailesčio.
Šėtonai yra begaliniai klastingi ir siaubingai sumanūs. Šėtonas ir jo draugai yra vientisu blogiu, nors ne vienodo dydžio. Jie visiškai nepajėgūs daryti gėrį. Šėtonai ne tik neapkenčia Dievo, Kristaus, Bažnyčios ir visos žmonijos, bet ir neapkenčia vieni kitų.
Savo tarpe jie turi nuožmių ir nepermaldaujamų tironų. Vienintelis dalykas, kuris visus juos jungia, tai neapykanta Dievui, Švenč. Mergelei Marijai ir visai žmonijai.
Šėtonai tai būtybės lipnios ir nešvarios, nepažįstančios tiesos, visuomet meluoja, įkvepia žmonėms blogį, sadizmą, aistras, dvasinį ir kūnišką godumą. Ne visi jie veikia su vienoda jėga, bet visi yra siaubingai klastingi ir apsukrūs. Tas jų apsukrumas gimsta iš jų užtemdyto proto.
Dėka savo aukštesnės prigimties, jie sugebėjo su įkyriu klastingumu sunaikinti žmonių sielose bet kokį supratimą apie savo egzistavimą. Todėl dauguma žmonių netiki jų buvimu.
Piktasis bijo tik Dievo, Švenč. Mergelės Marijos ir Šventųjų, taigi visų tų, kurie gyvena ir nori gyventi Dievo malonėje. Iš visų kitų jis tik tyčiojasi. Didelis šėtono laimėjimas yra tas, kad jis pažadino žmonėse materialistinę civilizaciją, skleidžiančią ateizmą. Žmonės, einantys į pragarą, tampa tokiais pat, kaip ir šėtonas, užkietėja blogyje, neapykantoje ir aistrose.
Jau minėjome, kad piktojo prigimtis yra aukštesnė už žmogiškąją ir galingesnė už materiją. Daugelis tai nujaučia, bet iš baimės ir gėdos, kad nebūtų laikomi atsilikusiais, kalba apie parapsichologiją.
Jie surado tokį terminą, kad galėtų pateisinti faktus, kurių nesupranta, arba, nujausdami jų kilmę ir priežastis, nutyli apie tai dėl žmogiškųjų sumetimų.
Piktosios jėgos yra visiškai pasinėrusios blogyje. Šėtonas yra blogis ir kiekvieno blogio pradžia ir pabaiga.
Šėtonas neapkenčia šviesos ir tiesos, jis yrs tamsa ir melas, įsitvirtinęs tamsoje ir klaidoje.
Šėtonas yra kūrėjas visų išdavysčių ir sąmokslų, kurie pragaro jėgų įtakojami, nuolat auga ir stiprėja.
Žmogaus priešas gerai pažįsta žmogiškąją prigimtį, o žinodamas jos silpnąsias vietas, ten sustoja ir veikia, pataikauja ir apgaudinėja, o radęs spragą, ten įeina ir pradeda savo naikinantį darbą.
Žmogiškoji puikybė taip stipriai užtemdė žmogaus protą, kad jis tapo nepajėgus elementariai mąstyti.
Kita pagalbinė šėtono priemonė yra moteris. Ji yra visur - kine, teatre, tarp miesto sienų ir labiausiai paslėptuose kalnų užkampiuose. Nėra vietų, kur ji nebūtų demonstruojama, bet kokios rūšies laikraščiuose ir leidiniuose, ant visokiausių daiktų.
Visur parodomas kūno geidulingumas, tas baisus ginklas, laimintis nesuskaitomas aukas. Šėtonas apsupo žmoniją dvasiniu godumu ir kūno geidulingumu, ir tokiu būdu užvaldė visą pasaulį. Šiais dviem būdais jis užvaldė didesnę pasaulio dalį, išliedamas ant žmonių ir tautų visą savo putojančią neapykantą ir taip patenkindamas blogio, kraujo, smurto ir bet kokio kito niekšiškumo troškimą.
Pragaras yra amžinas.
Pragaro jėgos ,,stengiasi" paversti blogiu visą gėrį, padarytą žemėje gerosios valios žmonių.
Tamsos viešpatija nėra kilusi iš amžinybės. Ji gimė ir atsirado kaipo priešingybė Dangaus Karalystei Liuciferio ir jo pasekėjų - Belzebubo, Šėtono ir gausių angelų kareivijų - iniciatyva. Maištininkų kvailumo ir beprotiškumo esmė yra tame, kad jie panoro varžytis su Dievu, laikydami save ne tik lygiais, bet ir aukštesniais už patį Dievą. Todėl jie maištauja ir toliau, nebegalėdami susilaikyti. Taipogi niekados negalės suprasti ir įtikėti Amžinojo Dievo Žodžio Įsikūnijimo Slėpiniu.
Jiems atrodo absurdišku dalyku tai, kad Amžinojo Dievo Sūnus galėtų priimti žmogiškąją prigimtį, žemesnę negu jų pačių, todėl niekados to nepripažins. Iš to kyla neribota neapykanta ir maištas, sukeliantis didelę kovą ir baisingą prarają, kurioje sklendi gyvenimas pragare. Iš čia nepailstanti ir neišsenkanti neapykanta, gimdanti pavydą visai žmonių giminei. Tos pabaisos be meilės, nesugebančios net įsivaizduoti meilės, niekados nesugebės pamilti žmonių, todėl apsupa juos pagyromis, melu ir įžūlumu tik tam, kad vėliau galėtų dar labiau juos kankinti, nes patys būdami apdovanoti protu ir valia, visgi jau niekados negalės jų panaudoti gėriui, o vien tik blogiui. Užšalę savo naikinimo ir griovimo planuose, jie jaučia sadistinį poreikį vis giliau pasinerti neteisybėse, ištisai galvoja apie blogį, trokšta blogio ir jį vykdo.
Tamsybių gelmėse stiprėja sąmokslai ir puolimai, vykdomi bendrininkų ir pragaro bažnyčios - masonerijos - pagalba. Jie nori išprovokuoti žemėje kovą, kokios dar nebuvo, nebent tik tame konflikte, kuris jau vyko danguje, žmonių akimis nematomas. Tačiau tai buvo tikra ir privedė prie Šviesos Angelų atskyrimo nuo tamsybių kartu su amžinojo pragaro atsiradimu. Tai bausmės vieta, pritaikyta tiems, kurie iš piktumo išsižadėjo šviesos ir pasirinko tamsą, o vietoj laimės karalystės - baisiausios neapykantos ir nenumalšinamos nevilties vietą. Tai beprotybė, kurios neįmanoma viršyti.
,,Tamsos karalystė" yra hierarchinė. Tai neapykantos ir neteisingumo karalystė, valdoma bjauriausių aistrų. Tai karalystė siaubo, kokio nesutiksime jokioje kitoje visatos vietoje ir neapsakysime jokiais žmogiškais žodžiais.
Šios karalystės pavaldiniai - tai tie angelai, kurie kartu su Liuciferiu, Belzebubu ir Šėtonu įvykdė didįjį maištą.
Neužgesinama neapykanta degina pitąjį kaip ugnis, kuri beviltiškai priverčia jį veikti ir neleidžia sustoti.
Piktasis visuomet įsivaizduoja, kad gali nuveikti žymiai daugiau, negu yra iš tikrųjų. Jis veikia kaip pokštininkas prieš vaikus, kurie jo vikrumą ir sumanumą laiko kažkuo paslaptingu ir užburiančiu.
Netikėjimas, abejingumas, materializmas ir žmonių puikybė padarė, kad daugelis nepanoro priimti Dievo perspėjimo, leido įkristi jam į bedugnę arba išjuokė kaip beprotybės ir religinės manijos tvarinį. Tokiu būdu jie nusikalto Dievui, nes užgožė savyje proto ir tikėjimo šviesą, todėl neišvengiamai žus.
Prarasto dangaus pavydas ir neapykanta Dievui kaip variklis skatina piktojo veikimą, kad pasmerktų visus žmones ir atitrauktų juos nuo dangaus. Todėl jis žmogų gundo, bet kokia kaina nori jį pražūdyti pragare ir atimti jam dangų.
Amžinasis ,,melo tėvas" sugebėjo pasiekti, kad šiuolaikinis žmogus nustotų tikėti jo egzistavimu. Meluodamas įtikino žmogų ir įkalbėjo jam, kad jo nėra. Laikui bėgant gimė įsitikinimas, kad kalbėjimas apie šėtoną - tai tik pasakos. Šėtonas vaizduojamas kaip šlykštus ožys, su išverstu liežuviu, su šakėmis letenose, grandine ant kaklo ir ilga uodega. Toks vaizdas kėlė juoką ir pašaipas, gerai tarnaudamas nepaklusnių vaikų gąsdinimui.
Šėtono išvaizda buvo taip išjuokta, jog krikščionys dažnai mano, kad, norint išvengti pašaipų, nereikėtų apie jį kalbėti. Tuo tarpu šėtonas yra tikrovė, kurią patvirtino pats Kristus.
Jėzus mokydamas ne melavo, ne gąsdino žmones, bet juos perspėjo. Sakė, kad šėtonas yra tikras, protingas, vikrus, atkakliai ir ištvermingai veikiantis prieš Dievą ir žmogų.
Kadaise kažkas yra pasakęs, kad jeigu mes bent kartą gyvenime pamatytume šėtoną tokį, koks jis yra savo esmėje, jo bjaurume, jo neapykantoje Dievui ir viskam, kas yra Dieviška žemėje, tai niekados gyvenime nepadarytume nuodėmės ir nepasiduotume pagundai. Tai yra tiesa ir šėtonas apie tai žino, todėl ir slepiasi.