Šv. Damijano ikona - strona lt

Ankstyvieji pranciškonų metraščiai byloja mums apie Pranciškaus ir Kristaus susitikimą šv. Damiano bažnyčioje. Kai Pranciškus ėjo prie šv. Damijono bažnyčios, jis išgirdo žodžius savo sieloje, kad eitų melstis į bažnyčią. Įėjęs į bažnyčią, ėmė karštai melstis prieš Nukryžiuotojo atvaizdą, kuris prabilo į jį švelniai, saldžiai: - Pranciškau, ar matai, kad tas mano namas tuoj sugrius? Eik ir pataisyk jį!" Drebantis ir susimąstęs jaunuolis atsakė: " - Viešpatie, noriai tai atliksiu." Jis manė, kad kalba eina apie minėtą bažnyčią, kuri dėl savo senumo buvo virtusi griūvėsiais. Kristaus žodžiai pripildė jį didžiausiu džiaugsmu ir šviesa, o sieloje pajautė, kad tai iš tikrųjų Nukryžiuotasis prabilo į jį.

Nuo to laiko kryžius iš šv. Damijono bažnyčios šv. Pranciškui ir jo pasekėjams tapo ypatingo kulto objektu. Jį galima sutikti daugumoje pranciškonų bažnyčių ir koplyčių. Šios ikonos kopiją dabar jau galime pamatyti ir pranciškonų bažnyčioje Vilniuje, Trakų gatvėje. Tuo tikslu supažindiname Jus su šio kryžiaus istorija ir simbolika, kad kartu maldoje ir adoruojant šią ikoną išgirstume Kristaus balsą, nukreiptą į kiekvieną iš mūsų - "eik ir atstatyk mano Bažnyčią, nes ji tuoj sugrius"

Kryžius su Nukryžiuotuoju atsirado XII amžiuje Umbrijoje (Italija). Tuo metu šiame regione virė gyvenimas. Umbrijos slėniu ėjo pirklių, vykstančių per Veneciją į Romą, kelias. Šis Spoletto Umbrijos slėnis buvo artistinės ir religinės veiklos centras. Umbrijos kultūrinį gyvenimą įtakojo Sirijos vienuoliai, kurie atvyko į šią teritoriją VIII a. pabaigoje. Šv. Damijono kryžius - vieno iš jų darbas. Kristus, apaugęs barzda, veidas padengtas ilgais plaukais, šventųjų moterų bruožai visi šie elementai liudija apie sirietiškas tradicijas.

Kryžius prabyla dviem pagrindinėm spalvom: raudona - Dievo meilės ir kraujo praliejimo simbolis, o juoda - pasipriešinimo, mirties bei nuodėmės simbolis. Kristaus meilė yra vidinio pasikeitimo šaltinis: "Kur nugalėjo nuodėmė, ten dar gausiau išsiliejo malonė (Rom 5,20). Žiūrint į kryžių, turime atkreipti dėmesį į šviesą, sklindančią iš Nukryžiuotojo: "Aš esu pasaulio šviesa (J 8,12). Jėzaus galvą, vietoj erškėčių vainiko, supa aukso auredė - tai yra viešpatavimo simbolis. Taip pat, asmenys, kurie yra po kryžiaus atšakomis - nušviesti šviesa - jie dalyvauja Kristaus garbėje. Rūbų spalvos taip pat turi savo reikšmes. Balta spalva simbolizuoja aukščiausią Būtį ir prabyla apie pergalę prieš piktąsias jėgas, tai yra vidinio pasikeitimo, naujo užgimimo simbolis. Melsva spalva yra Šventosios Dvasios arba dvasios, kuri suteikia gyvenimą simbolis. Rožinė spalva reiškia dieviškos išminties meilę. Šventame Rašte ši spalva yra atgimimo simbolis.

Centrinę kryžiaus dalį užima Jėzaus figūra. Jėzus yra gyvas - turi atviras akis. Jo kūnas nėra visiškai subjaurotas kančios. Jis ne kabo, bet stovi, karaliauja ant kryžiaus. Jis yra Dievas - Nugalėtojas, kuris prisikėlė, nugalėjo pyktį, nuodėmę ir mirtį. Veidas ramus, nėra jame įtampos ir kančios. Dėmesį patraukia didelės akys, kviečiančios naujai pažvelgti į gyvenimą. Iš Jo veido spinduliuoja ramybė, garbingumas. Kryžius, kančios priemonė, bet šiuo atveju tai dar ir šlovinimo vieta, kurioje Jis stovi prieš Tėvą ir prieš žmones. Šis Nukryžiuotasis yra mirties nugalėtojas garbėje. Jo rankos ištemptos, lengvai įlinkusios tarsi apkabina pasaulį. Jos išskėstos, kad galėtų mus priimti, o taip pat jos pakylėtos į viršų, kad parodyti mums kryptį, kuria turime keliauti. Iš abiejų rankų trykšta kraujas ir laša ant žmonių, stovinčių po kryžiumi. Savo krauju ir žaizdomis Jėzus atneša atpirkimą ir išlaisvinimą. Iš žaizdos, esančios Jėzaus šone, kraujas laša ant apaštalo Jono. Jis yra atgimęs naujam gyvenimui. Virš Kristaus galvos, virš aureolės matosi užrašas: "Jėzus iš Nazareto, žydų karalius." Po kryžiaus atšakomis yra penki asmenys, Viešpaties kančios liudytojai.

Iš dešinės Jėzui stovi Marija, Jo Motina, ir Jonas, mylimiausias mokinys. Marija stovi prie kryžiaus tiesiai, tarsi sustingusi vietoje, nereikšdama jokio judesio ir skausmo. Kaire ranka liečia savo veidą, tik taip prabildama apie kančią. Ji yra moteris, kurią lydi kančia, ji yra motina, kuri dalyvauja Atpirkėjiškoje Jėzaus kančioje. Prie kryžiaus Marija naujai "pagimdo" Sūnų, atiduoda Jį pasauliui, kad tas pasaulis rastų Jame gyvenimą gausybėje - amžiną gyvenimą. Marija, Jėzaus motina po kryžiumi pateikia naują - dvasinę motinystę. Ji yra tikinčiųjų Motina.

Prie kryžiaus kartu su Marija stovi Jonas, mylimiausias Jėzaus mokinys. Jis reprezentuoja visus tikinčius, kurie ištikimai laikosi Jėzaus įsakymų. Jonas yra tikinčio, gimusio per Krikšto vandenį ir Šventosios Dvasios jėgą, simbolis. Dėka Jėzaus mirties ir Šventosios Dvasios dovanų mokinys Jonas, o su juo visi tikintieji gali įeiti į naują gyvenimą. Ikona pateikia taip pat gilų ryšį, jungiantį Mariją ir Joną. Jos žvilgsnis nukreiptas į jį. Ji stovi prie jo. Panašiai kaip anksčiau atidavė pasauliui Sūnų, kad būtų pirmgimis tarp mirusiųjų, taip dabar dalyvauja su Juo naujame žmonijos atgimime Jono asmenyje.  

Kairėje pusėje matome Marijos Magdalietės, Marijos Kleafasovietės ir romėnų šimtininko siluetus, pastarojo rankos gestu patvirtina Jėzaus Dievystę: "Tikrai, šitas buvo Dievo Sūnus." Virš kairės šimtininko rankos galime išvysti mažą figūrą. Viena hipotezė teigia, kad tai yra Jėzaus dėka pasveikęs šimtininko vaikas. Kita teorija pasakoja, kad tas mažas asmuo yra minios reprezentantas, kuris stebėjo Jėzaus nukryžiavimą. Kai pažvelgiame į tuos penkis asmenis, stovinčius po kryžiumi, pastebime, kad jie visi panašūs. Bažnyčios tėvų tarpe figūrų panašumas reiškia tą patį pašaukimą - gyventi vienybėje su Jėzumi ir Bažnyčia.

Jėzaus kelių aukštyje pastebime dvi nedidelias žmonių figūras. Tai yra du kareiviai, kuriems tradicija suteikė Stepono ir Liongino vardus. Pirmas - tai šventyklos kareivis, kuris padavė Jėzui kempinę, suvilgytą actu, o kitas - tai tas kuris ietimi perverė Kristaus šoną. Jų mažas ūgis byloja apie tai, kad jie vaidina šalutinį vaidmenį.

Prie Viešpaties kojų, prie Jo kairės blauzdos, matome gaidį. Jono Evangelijos šviesoje jis simbolizuoja atsivertimą ir atgailą. Jis taip pat primena šv. Petro išsižadėjimą. Gaidys yra taip pat ir saulės simblis, kuris išblaško nakties tamsybes. Jėzus yra Saulė, nešanti šviesą visai žmonijai per savo prisikėlimą.

Šešių angelų figūros rodo jų susijaudinimą dėl nukryžiavimo. Jie yra patalpinti abiejuose kryžiaus skersinio galuose. Jų rankų gestai byloja, kad jie diskutuoja apie Dievo Sūnaus mirties stebuklingą misteriją. Tuo pat metu angelai kviečia mus kartu apmąstyti ir pagerbti šią paslaptį.

Įsižiūrint į mažai pastebimas figūras, kurios yra po Jėzaus kojomis, aptinkame šešis asmenis: šv. Rufinas - Asyžiaus patronas, šv Damijonas - koplyčios patronas, šv. Jonas Krikštytojas, šv. Mykolas, šv. Petras (po gaidžiu) ir šv. Paulius. Kita koncepcija teigia, kad tai šventieji iš Senojo Testamento. Ant jų visų trykšta Kristaus kraujas ir juos apvalo. Ikonos, kuri yra mūsų bažnyčioje, šioje vietoje autorius pavaizdavo jų asmenyse anoniminius šventuosius.

Rezultate ant šios ikonos randame visa atpirkimo darbą.

Virš Jėzaus galvos yra medaljonas, kuris pateikia mintį apie Viešpaties žengimą į dangų. Šioje scenoje dalyvauja dešimt angelų. Jėzaus garbė pakylėja juos, o Dievo Sūnus atsisėda Dieviškojo Sosto dešinėje. Angelai žiūri į Kristų, žengiantį į šlovę. Jis pats džiaugiasi kartu su jais, o kartu yra atsisukęs į mus ir į Tėvą, į kurio pusę labiau nukreiptas Jo žvilgsnis. Kairėje rankoje laiko paauksuotą kryžių, savo pergalės priemonę. Prisikėlęs Kristus nėra užrakintas laike ir erdvėje, dėl to Jo galva ir dešinė ranka išeina iš apskritimo, kad patekti į Dievišką amžinybę.

Tėvo ištikimybę vaizduoja ranka, kuri yra nutapyta apskritime. Jo aukščiau nesimato, nes Dievas lieka nematomas, neapibrėžtas žodžiais, nesuprastas iki galo. Tos rankos trys suglausti pirštai teiškia tris Dieviškus Asmenis. Du ištiesti pirštai reiškia Įsikūnijimą. Jėzus, kaip mirties Nugalėtojas, pakyla ir įeina į Dievo garbę.  

Pranciškoniškas žvilgsnis į kryžių - tai žvilgsnis į mirties ir gyvybės perėjimo paslaptį, tai žvilgsnis į Dievą, kuris iš kryžiaus aukštybės dovanoja pergalę. Kristus ant kryžiaus gyvena apsuptas savo žmonių, savo gyvenimo žemėje liudininkų. Jo žvilgsnis užkariavo Pranciškų. Jėzus iš tos ikonos žiūri į kiekvieną iš mūsų ir kviečia, kad įeitume į bendrystę su Juo, kad statytume Bažnyčią, kuri yra visuotinio broliškumo ženklas.

Prie šimtininko kairiojo peties matome mažą figūrą, kuri yra tapatinama su anksčiau pagydytu šimtininko tarnu. Tačiau atrodo, kad yra kitaip. Nėra jokio įrodymo, kad dalyvavęs nukryžiavime šimtininkas yra tas pats, kurio tarnas buvo pagydytas. Dar daugiau, įdėmiau pažvelgus į stebėtojo veidą, pastebime už jo lyg dar tris viršūgalvius. Todėl stebėtojas yra laikomas kaipo pirmasis iš stebėtojų minios. Toks aiškinimas yra artimesnis tiesai negu įtaiga, kad stebėtojui pagal tuometinę praktiką suteikti tapytojo veido bruožai, tokiu būdu patvirtinant savo autorystę ir įamžinant save kaipo Kristaus liudininką.