Savaime suprantama, kad žmogus sapnuoja tuomet, kai miega. Taigi gruodžio 6d. naktį, būdamas savo kambaryje, nežinau ar tuo metu skaičiau, ar vaikščiojau po kambarį, o gal buvau lovoje - pradėjau sapnuoti.
Vienu momentu pajutau, kad atsiduriau ant mažos kalvos, greta neišmatuojamos lygumos, kurios akimis negalėjau aprėpti. Mano žvilgsnis paskendo neaprėpiamoje erdvėje. Ji buvo tobulai žydra, lygi ir rami kaip jūra, bet tai, ką mačiau, nebuvo vanduo. Atrodė labiau kaip šviesus permatomas krištolas. Vaizdas priminė suformuotą okeano krantą.
Plačios gigantinės alėjos dalino šią lygumą į eilę erdvių, neapsakomo grožio sodų, sudarytų iš girelių, pievų ir įvairių formų bei spalvų gėlynų. Joks iš mūsiškių augalų, nepaisant tam tikro panašumo, neleidžia įsivaizduoti anų augalų. Žolės, gėlės, medžiai, vaisiai buvo nuostabūs ir neįprastos išvaizdos. Lapai buvo auksiniai, kamienai ir šakos - deimantiniai, o visa kita puikiai tarpusavy derėjo. Atskirų rūšių nebūtų įmanoma suskaičiuoti, o kiekviena rūšis ir netgi kiekvienas atskiras augalėlis spinduliavo savo nepakartojama šviesa.
Tarp šių sodų visoje lygumoje mačiau nesuskaičiuojamus pastatus, tokius neįprastus, stilingus, nuostabius, gražius, puikius ir erdvius, kad atrodė, jog bent vieno iš jų pastatymui neužtektų visų pasaulio turtų. Taip galvojau, galėdamas apžvelgti tuos rūmus vien tik iš išorės. Kokie puikūs jie turėjo būti viduje!
Dar neatsipeikėjau iš nuostabos, pamatęs šias stebuklingas rojaus sodų grožybes, kai staiga aplink pasigirdo muzika - tokia raminanti, tokių žavių ir saldžių sąskambių, kad nesugebu to niekaip nupasakoti. Grojo šimtai tūkstančių instrumentų, o kiekvienas jų skleidė atskirą garsą. Visi šie garsai ir tonai užpildė erdves švelniomis melodijomis. Prie šios muzikos prisijungė giedančiųjų chorai.
Tuomet pamačiau soduose minią žmonių, kurie linksmai ir laisvai žaidė. Vieni grojo, kiti giedojo. Kiekvienas balsas, kiekvienas garsas buvo toks turtingas, kad atrodė, jog jame skamba tūkstantis įvairiausių instrumentų. Vienu metu skambėjo įvairios melodijos, apimdamos tonus nuo aukščiausio iki žemiausio, kaip tik galima įsivaizduoti, o viskas sudarė tobuliausią harmoniją. O, kad tai atpasakoti, neužtektų pačių gražiausių žmogiškųjų palyginimų.
Šių laimingųjų dangaus gyventojų veidai rodė, kad ne tik jų pačių giedojimas juos džiugino, bet jie kartu be galo džiaugėsi, klausydami giedant kitus. Ir kuo ilgiau jie giedojo, tuo karščiau troško giedoti, o kuo ilgiau klausėsi kitų giedojimo, tuo labiau troško jo klausytis.
Kol dar klausiausi kaip ekstazėje tos dangiškos muzikos, staiga pasirodė aibė jaunuolių. Daugelį jų pažinojau, jie buvo Oratoriume ir kituose mūsų namuose, bet dauguma buvo man visiškai nepažįstama. Ši nesuskaitoma minia ėjo link manęs. Priešakyje žengė Dominykas Savio.
Paklausiau savęs: - Ar tai sapnas, ar tikrovė... - ir suplojau delnais, kad įsitikinčiau, jog visa, ką matau, yra tikrovė, o ne apgaulė. Visa ta minia jaunuolių prisiartino prie manęs ir sustojo aštuonerių - dešimties žingsnių atstumu. Tuo metu sutvisko labai stipri šviesa, muzika nutilo ir įsiviešpatavo gili tyla. Visų jaunuolių akyse švitėjo džiaugsmas, o jų veidus užliejo tobulo džiaugsmo ramybė. Jie žiūrėjo į mane su saldžia šypsena ir atrodė, lyg norėtų kalbėti, bet tylėjo.
Tiktai pats Dominykas prisiartino dar per porą žingsnių ir atsistojo taip arti, kad ištiesęs ranką galėčiau jį paliesti. Jis tylėjo ir su šypsena stebėjo mane. Koks gražus jis buvo! Jo rūbai buvo išskirtiniai. Sniego baltumo spindinti tunika, išpuošta deimantais ir siuvinėta auksu, siekė jo pėdas, o strėnos perjuostos plačia raudona juosta, tankiai papuošta brangakmeniais. Spindėdami vienas prie kito jie sudarė tokį nuostabių spalvų piešinį, kad net širdis alpo iš susižavėjimo. Jo kaklą puošė dirbtinių gėlių vainikas. Deimantiniai lapeliai laikėsi ant auksinių stiebelių, o gėlės spindėjo nežemiška šviesa, stipresne už saulės šviesą, kuri kaip tik dabar viešpatavo ryto danguje su visu prašmatnumu, savo spinduliais nurausvindama Dominyko baltą veidą ir suteikdama jam neapsakomą grožį. Vainikas spindėjo taip stipriai, kad nebuvo galima atskirti gėlių rūšies. Dominyko Savio galvą puošė rožių vainikas. Garbanoti plaukai krito jam ant pečių, suteikdami jam tokią gražią, mielą ir patrauklią išvaizdą, jog jis atrodė... atrodė... kaip angelas.
Visi jo palydovai irgi spindėjo šviesa. Jų rūbai buvo įvairūs, bet visi prašmatnūs; vienų labiau, kitų mažiau prabangūs, įvairiausių stilių ir sukirpimo, įvairiausių dominuojančių spalvų. Šis rūbų skirtingumas turėjo savo reikšmę, ne visiems duotą suprasti. Bet visų strėnas juosė tokios pat raudonos juostos. Apstulbintas, persiėmęs pagarbia baime, nedrįsau pajudėti iš vietos. Jie taip pat stebėjo mane tylėdami.
Pagaliau Dominykas Savio prakalbėjo: - Kodėl stovi čia tylėdamas, kaip be sąmonės?
Atsakiau su pastangomis, užsikirsdamas: - Nežinau, ką turėčiau pasakyti. Ar tai tu, Dominykai Savio?
-Taip, tai aš. Ar nepažinai manęs?
-Kaip tai atsitiko, kad matau čia tave? - paklausiau, vis dar sumišęs ir netekęs drąsos.
O Savio nuoširdžiai atsakė: - Atėjau pakalbėti su tavim. Taip dažnai kalbėjomės žemėje. Drąsiai klausk manęs.
Po šių žodžių atgavau vidinę pusiausvyrą ir pasakiau jam: - Drebu, nes nežinau, kur esu.
-Esi palaimingumo vietoje, - atsakė Savio - kur patiriami visokiausi džiaugsmai ir malonumai.
-Tai toks yra teisiųjų atlyginimas.
-Ne, ne - esame palaimingumo vietoje - bet ne amžinojo, bet laikinojo, nors didžiulio.
-Tuomet visa tai yra tikra?
-Taip, bet papuošta Dievo galia.
-O man atrodė - sušukau - kad tai turėtų būti dangus.
-Ne, niekados - atsakė Savio. - Amžinųjų grožybių jokia mirtingoji akis negali pamatyti.
-O ta muzika - toliau klausiau - ar tai tos giesmės, kuriomis džiaugiamasi danguje?
-Ne, ir dar kartą ne.
-Tuomet tai buvo naturalūs garsai?
-Taip, naturalūs, tik patobulinti Dievo visagalybe.
-O ta šviesa, kuri viršija saulės šviesą, ar tai antgamtinė, dangiška šviesa?
-Ši šviesa taip pat yra naturali, tik sustiprinta ir patobulinta Dievo visagalybe.
-O ar nebūtų galima pamatyti nors mažiausio spindulėlio amžinosios šviesos?
-Niekas negali jos pamatyti, išskyrus tuos, kuriems duota regėti Dievo veidą. Mažiausias šios šviesos spindulėlis užmuštų žmogų, jis yra per stiprus silpniems žmogaus pojučiams.
-O ar egzistuoja naturali šviesa dar gražesnė už tą?
-O, kad žinotum...bet neatlaikytum ir vieno blyksnio, stipresnio negu šis.
-Ar nebūtų galima pamatyti bent spindulėlio tos šviesos, apie kurią kalbi?
-Taip, galima. Tuoj galėsi įsitikinti. Atmerk akis.
-Jos atmerktos.
-Tuomet pažvelk tenai, į krištolo jūros gilumą.
Pažvelgiau aukštyn ir tuo momentu neišmatuojamoje tolumoje sužibo šviesos spindulys, plonutis kaip siūlas, bet toks akinantis ir skvarbus, kad mano akys nebuvo pajėgios jo atlaikyti. Sušūkau ir užsimerkiau. Šis šviesos spindulys buvo milijoną kartų ryžkesnis už saulę, o jo šviesa galėtų apšviesti visą visatą.
Po kurio laiko atmerkiau akis ir vėl paklausiau Dominyko: - Kas tai buvo, gal tai buvo Dievo šviesos spindulys?
-Savio atsakė: - Tai nebuvo antgamtinė šviesa, nors žymiai ryškesnė už saulės šviesą. Tai buvo paprasta naturali šviesa, tik Dievo visagalybės sustiprinta. Tačiau, nors visa jūra panašios šviesos kaip ta, kurią matei, užlietų visą pasaulį, vistiek tai nepadėtų įsivaizduoti tos dangiškos šviesos.
-O jūs, kuo džiaugiatės danguje?
-Šito neįmanoma nupasakoti. Apie dangaus džiaugsmus nesužinos joks mirtingasis žmogus, kol neatsisveikins su šiuo gyvenimu ir nesusijungs su savo Kūrėju. Danguje džiaugiames Dievu - tai viskas.
Atsipeikėjau jau nuo pirmosios baimės, žavėjausi Dominyko Savio grožiu ir jau drąsiai paklausiau:
-Pasakyk man, kodėl tavo rūbas toks baltas ir spindintis?
Savio nutilo, atrodė, kad neduos man atsakymo. Vietoj to choras vėl pradėjo giedoti ir jam pritarė tūkstančiai instrumentų. Giesmės žodžiai skambėjo: ,, Jų strėnos perjuostos ir rūbai išbalinti Avinėlio kraujyje."
Kai nutilo muzika, paklausiau: - O kodėl turi tą raudoną juostą?
Savio vėl neatsakė ir davė suprasti, kad nenori atsakyti. O tuomet kun. Alasonatti užgiedojo vienas: ,,Nes yra mergelės ir eina paskui Avinėlį, kur tik Jis eina."
Tuomet supratau, kad ta kraujo spalvos juosta simbolizuoja nepaprastą pasiaukojimą ir pastangas, beveik kankinystę, kurią jie patyrė, išsaugodami skaistumo dorybę. Norint išlikti Dievo akyse skaisčiam, reikia būti pasiruošus, esant reikalui, atiduoti gyvybę. Kartu tai simbolizuoja atgailą ir apsimarinimą, kurie nuplauna sielą iš nuodėmių. Rūbų baltumas ir švytėjimas reiškia išsaugotą šventojo krikšto nekaltumo malonę.
Sužavėtas giedojimu ir išvaizda šių dangiškų jaunuolių, lydinčių Dominyką, paklausiau jo: - O kas yra tie, kuriuos matau aplink tave ir kodėl visi jūs tokie švitintys?
Savio vis dar tylėjo, o jaunuoliai atsakė giedodami: ,,Tie yra kaip angelai danguje."
Pastebėjau, kad Savio lyg ir pirmavo tarp tos aibės, kuri sustojo per dešimt žingsnių nuo jo, lyg reikšdami jam pagarbą. Todėl jo paklausiau: -Pasakyk man, Savio, kodėl, būdamas jaunesnis už daugumą čia esančių, kurie mirė mūsų namuose, žengi jų priešakyje ir pirmauji. Kodėl tu kalbi, o jie tyli?
-Esu vyriausias iš jų.
-Betgi ne, - paprieštaravau - dauguma yra vyresni už tave.
-Esu seniausias iš Oratoriumo, -atsakė Savio, - kadangi pirmasis palikau pasaulį ir perėjau į kitą gyvenimą. O be to atlieku Dievo man duotą pasiuntinybę.
Šis atsakymas man paaiškino regėjimo priežąstį: Savio buvo Dievo pasiuntinys.
-Taigi kalbėkim apie tai, kas mums dabar labiausiai rūpi. Klausk manęs greitai apie viską, ką norėtum sužinoti. Valandos eina ir gali baigtis laikas, duotas mums pokalbiui. Tuomet jau nematysi manęs.
-Tikriausiai turi man pasakyti kažką labai svarbaus.
-Ką gi galėčiau tau pasakyti aš, menkas sutvėrimas - su giliu nuolankumu atsakė Savio. -Šią pasiuntinybę gavau iš aukščiau ir todėl atėjau pas tave.
-Matau čia visus iš Oratoriumo - atsakiau - o, kiek jų yra ir kokie jie laimingi.
-Pažiūrėk, koks yra užrašas prie įėjimo į sodą.
-Matau -,,Saleziečių sodas".
-Taigi - paaiškino Savio - būtų jų daugiau, jeigu turėtum didesnį tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu.
Gailiai atsidusau. Nažinojau, ką atsakyti į šį papeikimą ir nusprendžiau sau: ateityje stengsiuos turėti tą tikėjimą ir pasitikėjimą.
Savio parodė man nuostabią gėlių puokštę, kurią laikė rankoje. Joje buvo rožės, našlaitės, saulėgrąžos, gencijonai, lelijos, šlamučiai, o tarp gėlių - kviečių varpos. Jis įteikė man puokštę ir pasakė: - Įsižiūrėk.
-Matau, - pasakiau jam, - bet nesuprantu, ką tai reiškia.
-Duok šią puokštę savo sūnums, kad savo laiku galėtų ją paaukoti Viešpačiui. Pasistenk, kad visi ją turėtų, kad niekas neliktų be šios puokštės ir niekas neleistų sau jos atimti. Būk tikras, kad tos puokštės užteks, kad jie būtų visiškai laimingi.
-Bet ką reiškia šios gėlės?
-Matai šias gėles! Jos reiškia dorybes, kurios labiausiai patinka Dievui.
-O kurios gi tai?
-Rožė yra meilės simbolis, našlaitė - nuolankumo, saulėgrąža reiškia paklusnumą, gencijonas - atgailą ir apsimarinimą, kviečių varpos - dažną šv.Komuniją. Lelija reiškia tą gražią dorybę, apie kurią parašyta - ,,Jie bus kaip Dievo angelai danguje"- taigi skaistumą. Šlamutis reiškia, kad tos visos dorybės turi būti visados - o tai yra ištvermingumas.
-Gerai, mano brangusis Savio - atsakiau, - tu ugdei visas šias dorybes per visą savo gyvenimą. Pasakyk man, kas tau suteikė didžiausią džiaugsmą mirties valandą?
-Kaip manai, kas tai galėjo būti? - Savio atsakė klausimu.
-Gal tai, kad išsaugojai gražią skaistumo dorybę?
-Ne, ne tik tai.
-Gal džiaugeisi, kad turėjai ramią sąžinę?
-Tai geras dalykas, bet ne pats geriausias.
-Gal išganymo viltis tau buvo didžiausia atrama ir paguoda?
-Net ir ne tai.
-O gal žinojimas, kad surinkai gerųjų darbų kraitį?
-O ne, ne.
-Tad kas gi tau buvo didžiausia paguoda mirties valandą? - paklausiau jo maldaujančiu tonu, nuliūdęs, kad man nepavyko atspėti jo minčių.
-Štai atsakymas: didžiausiu džiaugsmu ir paguoda mirties valandą buvo galingos ir mieliausios Išganytojo Motinos buvimas. Ir tai pasakyk savo sūnums. Kol gyvi, tegul nenustoja Jai melstis. O dabar paskubėk, jeigu nori dar ką nors iš manęs sužinoti.
Tuomet pakiliai ištiesiau rankas, norėdamas apkabinti šį šventąjį jaunuolį, bet jo pečiai buvo kaip iš oro ir... apkabinau tuštumą.
-Neprotingasai, ką darai - pasakė Savio su šypsena.
-Bijau, kad gali pabėgti nuo manęs - sušukau. -Betgi tu esi be kūno...
-Žinoma. Kūnu apsivilksiu kada nors ateityje.
-Tuomet ką reiškia tavo išorė? Juk atrodai tiksliai kaip Dominykas Savio.
-Klausyk, kai siela yra atsiskyrus nuo kūno, bet Dievui leidus turi pasirodyti kam nors iš mirtingųjų, ji priima savo išvaizdą su visais bruožais, kokius turėjo gyvendama žemėje. Tuos bruožus, tik dar labiau gražesnius ji išlaiko iki pat susijungimo su kūnu Paskutiniojo Teismo dieną. Nuo tol ji bus danguje kartu su kūnu. Todėl tariamai atrodo, kad turiu rankas, kojas, galvą, bet negalėtum manęs pagauti, nes esu gryna dvasia. Tai tik išorinė išvaizda, kurios dėka gali mane pažinti.