šv. Kotryna Sienietė - strona lt

Go to content

Main menu:

šv. Kotryna Sienietė

AR ŽINOTE > Pragaras
Papasakojau tau apie teisiųjų garbingumą, kad galėtum geriau suprasti pasmerktųjų vargą. Nes antroji jų kančia yra teisiųjų laimės regėjimas. Šis vaizdas sustiprina jų bausmę, lygiai kaip ir pasmerktųjų bausmė sustiprina išganytųjų džiaugsmą dėl Mano gerumo. Nes šviesa dar labiau išryškina tamsą, o tamsa – šviesą. Todėl pasmerktiesiems laimingųjų vaizdas sukelia kančią; su siaubu jie laukia paskutiniojo teismo dienos, nes žino, kad tai dar labiau sustiprins jų kančias.

Iš tiesų, kai jie išgirs grėsmingąjį balsą: Surgite mortui, venite ad iudictum, siela susijungs su kūnu, kuris teisiesiems bus pašlovintas, o pasmerktiesiems amžinai kankinamas. Mano teisingumo ir visų palaimintųjų akivaizdoje pasmerktuosius apgaubs gėda ir nešlovė. Sąžinės kirminas pradės griaužti kamieno šerdį, t.y. sielą, ir ardyti žievę, t.y. kūną.

Jie turės atsakyti už: dėl jų pralietą kraują, visus dvasinius ir žemiškojo gyvenimo darbus, kuriuos iš Mano gailestingumo atliko mano Sūnus, jų pačių pareigas artimųjų atžvilgiu, užrašytas šventojoje Evangelijoje. Jie bus teisiami už žiaurumą artimiesiems, už puikybę ir savimeilę, už ištvirkavimą ir gobšumą; patirtas Manojo gailestingumo vaizdas smarkiai užaštrins papeikimą. Mirties momentu siela pati išgirs pasmerkimą, bet visuotiniame teisme tai vienodai palies sielą ir kūną; nes kūnas buvo sielos draugas ir įrankis, darydamas gėrį ir blogį pagal laisvos valios norą.

Kiekvienas geras ar blogas darbas atliekamas su kūno pagalba. Todėl pelnytai išrinktosios sielos gauna garbę ir nesibaigiančią laimę kartu su savo pašlovintaisiais kūnais, kad abu būtų apdovanoti už vargus, kuriuos dėl Manęs patyrė. Taip pat ir pasmerktųjų kūnai kartu kentės amžinąsias kančias, nes buvo nuodėmės įrankiu.

Atgis ir išaugs nusidėjelių kančios, kai kartu su kūnu stos Mano Sūnaus akivaizdoje. Koks tai jų vargano juslingumo ir nešvarumo pasmerkimas matyti žmogaus prigimtį Kristaus žmogiškume, iškeltame virš visų angelų chorų, tuo tarpu kai jie dėl savo klaidų bus panardinti pragaro gelmėse.

Pamatys dosnumą ir gailestingumą, švytintį palaimintuosiuose, kurie gavo Avinėlio kraujo pelnytą vaisių; pamatys visus pakeltus kentėjimus, puošiančius jų kūnus kaip raštai apsiaustą, ne kūno galia, bet kaip pasekmę sielos pilnatvės, kuri kūne išspaudžia atpildą už savo vargus, nes kūnas buvo jos dorybių draugas. Kaip veidrodis atspindi žmogaus veidą, taip ir kūnas atspindi atliktų darbų vaisius tokiu būdu, kaip tai nupasakojau.

Žvelgdami į tokią garbę, kurios neteko, šie tamsybių gyventojai jaučia, kad auga jų kančia ir gėda, kadangi ant jų iškankinto ir išvarginto kūno atsiranda jų padarytų niekšybių žymė. Tuomet jie išgirs rūstų balsą: Eikite, prakeiktieji, į amžinąją ugnį (Mt 25, 41), ir jų siela kartu su kūnu, apsupta žemiška smarve, nueis gyventi su piktuoju, be vilties paguodos, kiekviena savo būdu, pagal padarytų nuodėmių dydį ir įvairumą. Šykštuolis, paskendęs šykštumo tvaike, degs ugnyje kartu su šio pasaulio gėrybėmis, kurias taip netinkamai pamilo. Žiauruolis degs kartu su savo žiaurybėmis; paleistuvis kartu su savo paleistuvyste ir gašlumu; neteisingasis kartu su savo neteisybėmis; pavyduolis ir įnirtingas artimiesiems  kartu su savo neapykanta. Ši nesutvarkyta savimeilė, sujungta su puikybe, iš kurios kyla visos piktybės, degins ir neišsakomai kankins; taip visi bus nubausti; kiekvienas savaip; kartu su siela ir kūnu.

Taip jie pasiekia melo vartus, nes eina sekdami piktojo mokymu, kuris yra melo tėvas, ir jis pats yra vartai, pro kuriuos jie nueina į amžinąjį pasmerkimą, kaip apie tai jau pasakiau.
Tuo tarpu išrinktieji mano sūnūs žengia tiesos keliu, o pati tiesa yra vartai. Todėl manoji Tiesa pasakė: Niekas neateina pas mano Tėvą kitaip, tik per mane (J 14, 6). Jis yra vartai ir kelias, kuriuo reikia ateiti pas Mane, ramybės jūrą.  
Piktasis tapo mano teisingumo vykdytoju, kad kankintų sielas, kurios niekingai Mane įžeidė. Patalpinau jį šiame gyvenime, kad gundytų mano sutvėrimus, tačiau ne tam, kad jie būtų nugalėti, bet kad patys jį nugalėtų ir gautų iš Manęs pergalės vainiką, įrodę savyje dorybes. Niekas neturi bijoti kovoti su Piktuoju ar jo pagundomis, nes visus sustiprinau. Daviau jiems valios stiprybę, sutvirtintą mano Sūnaus kraujyje. Tokios valios joks Piktasis, jokia sutvėrimų galia negali pakeisti. Ji yra jūsų, vien tik jūsų, mano duota jums kartu su laisve.  

Mano dukra, niekas negali išsakyti kančių tų nelaimingųjų sielų. Kaip žinai, yra trys pagrindiniai nusižengimai: pirmasis tai savimeilė, iš kurios kyla antrasis: aukštas manymas apie save, o iš jo gimsta trečiasis, t.y. puikybė su neteisingumu, žiaurumu ir visomis kitomis niekšingomis ir bjauriomis nuodėmėmis.

Pragare taipogi yra keturios pagrindinės bausmės, iš kurių kyla visos kitos kančios.
Pirmoji yra ta, kad pasmerktieji netenka galimybės regėti Mane, ir tai yra tokia didelė kančia, kad, jeigu tai būtų jiems įmanoma, verčiau kęstų ugnį ir kitus kankinimus, bet džiaugtųsi  galimybe regėti Mane.  
Šią kančią sustiprina antroji, tai sąžinės kirminas, kuris nepaliaujamai graužia, nes vien dėl savo kaltės jie neteko galimybės bendrauti su Manimi ir angelais, o užsitarnavo tik Piktojo bendrystės.

Šis Piktojo vaizdas – tai trečioji kančia, dvigubinanti visas kitas. Regėdami Mane, šventieji nuolat džiaugiasi, nepaliaujamai atnaujindami vaisius savo darbų, kuriuos paniekindami save atliko iš didelės meilės Man. Priešingai, šie nelaimingieji atnaujina savo kančias, matydami Piktąjį, nes matydami jį geriau pažįsta save ir geriau supranta, kad per savo nuodėmę užsitarnavo šias kančias. Tuomet sąžinės kirminas labiau juos graužia ir degina kaip ugnis, kuri niekada nepaliauja. (Iz 66, 24).   

Dar didesnę kančią sudaro tai, kad Piktąjį jie regi jo asmenyje, kuris yra toks baisus, jog jokia žmogaus širdis negali jo sau įsivaizduoti. Atsimeni, kai trumpam akimirksniui parodžiau tau jo vaizdą, ir kai atsipeikėjai, tai pareiškei, kad verčiau eitum ugnies keliu iki pat paskutiniojo teismo dienos, negu ilgiau į jį žiūrėti. Be to, dar gerai nežinai, koks baisus jis yra, nes per Dievo teisingumą jis yra baisesnis sieloms, kurios Manęs neteko, priklausomai nuo žmogaus nuodėmės dydžio.

Ketvirtoji kančia – tai ugnis. Ši ugnis degina, bet nesunaikina. Sielos negalima sunaikinti, nes ji nemateriali, todėl ir ugnis negali jos sunaikinti. Ji yra bekūnė. Bet Aš savo dieviškuoju teisingumu leidžiu, kad ugnis skausmingai degintų sielas, kad jas vargintų nesunaikindama, teikdama joms įvairiausių kentėjimų, priklausomai nuo nuodėmių įvairovės ir jų dydžio.

Prie šių keturių kančių prisideda visos kitos, jų tarpe šaltis ir karštis, ir dantų griežimas. Štai taip niekingai bus baudžiami tie, kurie pirmą kartą gyvenime išpeikti už teisimą ir neteisingumą nepasitaisė, ir antrą kartą išgirdo papeikimą mirties valandoje, bet nenorėjo Manim pasitikėti ir apgailėti Man padaryto įžeidimo, sielvartaudami tik dėl gresiančios jiems bausmės. Tiems yra skirta amžinoji mirtis.

Belieka papasakoti apie trečiąjį priminimą paskutiniojo teismo dieną. Pasakiau jau tau apie pirmuosius du; dabar, kad pažintum, kaip labai žmogus klysta, papasakosiu apie trečiąjį, t.y. apie visuotinį teismą, kur atsinaujina ir išauga vargšės sielos kentėjimas, susijungiant su kūnu, slegiant pasmerkimo sumaišties ir gėdos.
Žinok, kad paskutiniojo teismo dieną  Žodis – Mano Sūnus su dieviškąja didybe ateis teisti pasaulį. Ateis  su visa galybe, asmeniškai. Kiekvienam atiduos tai, kas priklauso, ir nebus tvarinio, kuris nepatirtų baimės. (Mt 24, 30).
Jo išvaizda suteiks vargšams pasmerktiesiems tokią didelę kančią ir tokį išgąstį, kad joks žmogus negalėtų to apsakyti.
Taip didelė yra ta neapykanta, kurią jaučia pasmerktieji, kad jie negali norėti bei trokšti jokio gėrio, ir nuolatos Man piktžodžiauja. O ar žinai, kodėl jie negali trokšti gėrio? Nes su žemiškuoju gyvenimu baigiasi laisvoji valia ir duotas laikas, kada jie gali gauti nuopelnų už savo gerus darbus.
Sielos tų, kurie mirė neapykantoje, apsunkinti mirtina nuodėme, Dievo teisingumas laiko tos neapykantos pančiuose ir jos lieka užsispyrusios tame piktyje, kurį nešiojo savyje, pačios save naikindamos. Nuolat auga jų kančios, o ypač kančia dėl tų, kurių pasmerkimo  priežastimi tapo. Prisimink sau tą pasmerktąjį turtuolį, kuris prašė malonės, kad Lozorius nueitų pas jo brolius, kurie dar liko pasaulyje, ir praneštų jiems apie jo kančias. Jis nepadarė to iš meilės ar užuojautos broliams, nes jau buvo netekęs meilės ir negalėjo trokšti gėrio nei Mano garbės, nei jų išgelbėjimo. Nes kaip tau jau pasakiau, pasmerktieji negali nieko gero padaryti artimiesiems ir piktžodžiauja Man; jų gyvenimas baigėsi neapykantoje Man ir dorybėms.

Taigi kodėl jis taip pasielgė? Nes buvo vyriausias iš jų ir juos išauklėjo niekšybėse, kuriose pats gyveno. Taip, jis buvo jų pasmerkimo priežastimi ir matė, kad padidės jo bausmė, kai jie kartu su juo kentės ten, kur sielos tarpusavy naikinasi amžina neapykanta, nes neapykantoje baigėsi jų gyvenimas.  












 
pranciskonai.delegatura@gmail.com
Back to content | Back to main menu