Viešpaties diena - sekmadienis, Bažnyčios istorijoje visuomet buvo ypatingai gerbiamas dėl savo slėpinio. Sekmadienis yra Kristaus prisikėlimo,Jo pergalės prieš mirtį ir nuodėmę minėjimas, naujosios kūrinijos pradžia. Šią dieną su dėkingu šlovinimu prisimename kaip pirmąją pasaulio egzistavimo dieną, kuri pranašauja ir ,,paskutiniąją dieną", kai Kristus garbingai ateis, darydamas visa nauja.
Viešpaties Prisikėlimas yra visiškai nepakartojamas įvykis žmonijos istorijoje. Apie tai paliudijo tie, kurie matė prisikėlusįjį Kristų. Pilnai suprasti šią kilnią ir nepakartojamą tikrovę galima tik tikėjimo šviesoje.
Prisimindama Kristaus Prisikėlimą, Bažnyčia trokšta kiekvienai kartai parodyti tai, kas žmonijos istorijoje jungia pasaulio pradžios ir galutinės lemties slėpinius.
Kristaus mokiniai Prisikėlime turi atrasti savo viltį ir pačius save kaip Viešpaties mokinius, augančius dvasioje, kuri leis jiems nuosekliai eiti tikėjimo keliu ir vertinti Eucharistiją kaip krikščionybės centrą, apaštalų pavyzdžiu bendruomenėje švęsti ir dėkoti.
Reikia iš naujo suprasti, kaip nepakartojamas yra sekmadienis kiekvieno krikščionio gyvenime. Sekdami Bažnyčios tradicijos pėdomis, tikintieji renkasi klausytis Dievo žodžio ir dalyvauti Eucharistijoje, prisimenant Viešpaties Jėzaus Kančią ir šlovingąjį Prisikėlimą, dėkojant Dievui už gyvos vilties atgimimą Kristuje.
Taigi sekmadienis - tai krikščioniškojo gyvenimo centras. Tai vis atsinaujinančios Kristaus meilės dovanos diena, kuri tikėjime duoda atsakymą giliems kiekvieno žmogaus poreikiams.