Egzorcizmai - strona lt

1 - Kodėl palaiminimai dažnai neturi tokio poveikio, kokį galėtų turėti, ir dėl kokios priežasties? Savaime aišku, kad teikiantis palaiminimą turi būti malonės stovyje. Privalo turėti didelį tikėjimą ir krikščionišką pamaldumą taip pat ir tas, kuris palaiminimo prašo arba tas, kuriam jo prašoma, taip pat turi būti malonės stovyje.

2 - Laiminantį asmenį reikia atskirti nuo visų kitų nepamaldžių ir smalsių asmenų, ir nuo visų tų, kurie egzorcizme nedalyvauja malda arba savo kentėjimų auka.

3 - Pasipūtę ir išdidūs asmenys savo dalyvavimu trukdo ir labai stiprina priešo buvimą ir jo jėgą.

4 - Laiminantis asmuo turi būti įžvalgus ir labai atsargus, nes priešas darys viską, kad jį išblaškytų, nuvargintų, atimtų jėgas ir išsekintų. Reikia atsiminti, kad piktasis - tai puikybė, neapykanta, ir susiskaldymas, todėl, kai susiduria su nuolankumu, meile ir sutarimu, praranda jėgas ir atstoja.

5 - Laiminantis asmuo turi iš anksto pasiruošti malda ir apginkluoti malda pamaldžius ir dorus asmenis.

6 - Laiminančiajam neišmintinga yra leistis į dialogą su piktuoju, nebent retai ir tik išimtiniais atvejais.

7 - Ne visi apsėstieji kenčia vienodu stiprumu. Piktosios dvasios skiriasi tarpusavy inteligencijos lygiu, valios stiprumu ir klastingumo rūšimi.

8 - Yra tokios piktųjų dvasių rūšys, kurias nugalėti ir išvaryti gali tik iš tikro šventieji egzorcistai.

9 - Išminties ir įžvalgumo norma yra sustiprinti save prieš pradedant palaiminimą, pačiam bent tris kartus persižegnoti arba net sau pačiam atlikti egzorcizmą.

10 - Visos sielovados tikslas - išplėšti sielas šėtonui ir pragarui, ir atiduoti jas Dievui, nes tik tam Dangiškasis Tėvas atsiuntė į žemę savo Vienatinį Sūnų, kad pasiaukotų ant kryžiaus. Todėl suprantama, kad egzorcizmai yra aiški sielovados priemonė prieš piktąsias jėgas. Tas, kuris laimina, gali būti palygintas su kareiviu, kuris ne apsiriboja tik gynyba, bet drąsiai puola priešą, uždarytą tvirtovėje. Egzorcistas privalo būti stipriu ir drąsiu kareiviu, kuris asmeniškai puola priešą. Tai dvikova, iššaukianti piktojo pyktį ir kerštą. Kiekvienas drąsus ir heroiškas veiksmas yra rizikingas.

11 - Vargas išpuikusiam ir paviršutiniškam egzorcistui, kuris ateina be tinkamo pasiruošimo. Jis bus kaip beginklis kareivis prieš stipresnį ir geriau apginkluotą priešą. Protingas egzorcistas niekados nepradeda savo darbo, jeigu nėra įsitikinęs dėl savo dvasinio gerbūvio.

12 - Nors egzorcistas ir žino, kad susitinka su priešu, stipresniu ir galingesniu savo prigimtimi, tačiau retai suvokia, koks yra priešo asmeninis sugebėjimų lygis.

13 - Užvaldytas ir pavergtas apsėstasis (jeigu jau taip atsitiko), privalo padėti nuoširdžiais nuolankumo ir gailesčio aktais, stengdamasis tuo atmesti tuos veiksmus ar dalykus, kurie buvo apsėdimo priežastimi.

14 - Nurodymas atskirtį egzorcistą nuo kitų asmenų yra protingas, nes piktosios jėgos visur ieško pagalbininkų, o tokiais yra žmonės sunkioje nuodėmėje, kurie aplink ligonį sudaro užtvarą. Tokių asmenų dalyvavimas labai trukdo, o kartais net visiškai perbraukia egzorcisto pastangas, ypač kai jis neturi įdealių sąlygų kovai. Kartais būna taip, kad tas, kuris pakvietė suteikti pagalbą, pats savo dalyvavimu griauna egzorcisto pastangas.

15 - Viskas, ką kunigai ir dorieji pasauliečiai daro gėriui, piktasis stengiasi paversti blogiu. Kam apie tai kalbame? Kam reikalingos šios normos? Kad geriau tą kovą suprastume ir geriau jai pasiruoštume, nes visa kita, palyginus su ja, yra tik antraeilis dalykas. Atgimusioje Bažnyčioje šias normas visi privalo žinoti.

Kas gi yra tie, kurie privalo egzorcizmuoti? Dievo įgalioti, iš artimo meilės ir tesingumo pareigos - tai vyskupai, kurie tai atlieka betarpiškai arba tarpininkaujant.

Egzorcizmavimas turi galią išlaisvinti sielą, kurią apvaldė vienas arba keli šėtonai, nuo pasislėpusios piktojo jėgos. Tai yra apaštalavimas labiausiai betarpiškas, nes buvo Dievo Sūnaus Įsikūnijimo priežastimi. Tai yra visų sielų atpirkimas Švenč. Kraujo kaina iš piktųjų jėgų ir jų tironijos.

Argi visi pakrikštytieji žemėje neprivalo mylėti vieni kitus labiau už brolius? Argi neduota Kristaus Bažnyčiai tikslių nuorodų ir praktinių nurodymų, kaip mylėti savo brolius, kartu parodant, kaip šią meilę konkretizuoti per gailestingumo darbus kūnui ir sielai?

Didžiausiu ligoniu yra pasidavęs obsesijai (maleficio = obsesija, užvaldymas. Apsėstasis išsaugoja savo sąmonę ir suvokia apie piktojo veikimą jo kūno ir sielos galiose), kadangi vienodai kenčia kūnu ir siela, taigi yra labai reikalingas supratimo ir pagalbos. O kas gi gali labiau padėti, išlaisvinti ir palengvinti negu vyskupas, kuriam suteikta kunigystės charizmų pilnatvė? Jeigu vyskupas tikrai yra šventas, tai jam nepritruks supratimo jausmo, nei malonės, kad sėkmingai veiktų apsėstojo naudai. Tačiau jeigu jis pats nėra šventas, tai nieko negalės suprasti ir jam pačiam gali būti reikalinga egzorcisto pagalba.

Kad stoti į kovą su priešu, reikia tikėjimo, drąsos, jėgos ir kitų dovanų, kurios nieko bendro neturi su puikybe, bet tik su nuolankumu.

Visur galima ieškoti, bet tinkamą egzorcistą rasime tik tarpe nuolankiųjų ir niekados tarpe išpuikusių.

Geras egzorcistas niekados nebus tarpe tų, kurie trokšta pripažinimo, turtų ir patogumų, bet tarpe vargingųjų, nes ieškantis žemiškojo gerbūvio niekados nebus iš Dievo ir nebus pajėgus apaštalauti Dievo garbei ir sielų gerovei.

Sėkmingai veikiantis egzorcistas beveik niekados nepatirs gero rezultato savo darbe, tačiau noriai priims kentėjimus kaip Dievo dovaną ir pagrindinį ginklą savo kovoje. Tas ginklas gąsdina priešą ir padeda kovojančiam laimėti pergalę, todėl dauguma vyskupų jau egzorcizmuoja ir tame randa savo pateisinimą. Nes kaip gali nugalėti priešą tas, kuris pats jau yra jo laimikiu ir kaliniu?

Atgimusioje Bažnyčioje negali likti nieko surambėjusio, viskas turi būti skaidru kaip pradžioje. Karininkas, kuris kovoje nepralenkia savo kareivius, nėra geru vadu ir negali tikėtis pergalės, kuri nepriklauso bailiams, bet drąsiems. Jeigu tikima Evangelija, tai negalima Jėzaus žodžiams suteikti kitos prasmės, o jie juk buvo aiškūs ir vienareikšmiški: ,,Eikite ir skelbkite Mano Evangeliją… gydykite ligonius ir išvarinėkite piktąsias dvasias ".

Visi Jo žodžiai amžini ir nekintami. Taigi, ar jais tikime, ar ne? Jeigu tikime, tai kodėl nepritaikome jų sau? Lygiai kaip gerą darbą, kurį turime galimybę atlikti, privalome atlikti patys, o ne per trečiuosius asmenis. Argi gali būti didesnis gėris už egzorcizmavimą, kuris yra sielovados viršūnė! Čia dar reikia pabrėžti, kad vyskupas turi šventą pareigą šviesti pavyzdžiu, o turėdamas kunigiškos valdžios pilnatvę, turi ypatingą ir tik jam būdingą galią.

Kas gali egzorcizmuoti? Be abejo, kunigai, kurie gavo vyskupo leidimą. Kunigo konsekracija suteikia galimybę egzorcizmuoti. Nekalbame čia apie iškilmingąjį egzorcizmą, kuris priklauso tik vyskupams, bet privatų egzorcizmą gali atlikti visi kunigai ir net pasauliečiai.

Kaip jau anksčiau minėjome, egzorcistas privalo vesti gilų dvasinį gyvenimą, pilną malonės, visiškai suvokiant tos kovos su paslaptingomis, bet ir tikromis piktojo jėgomis prigimties gilumą. Privalo žinoti apie klastą ir spąstus, kuriuos tos jėgos stengiasi pastatyti visiems, o ypač tiems, kurie stoja į kovą su pragaro jėgomis be baimės, bet ir su būtinu apdairumu.

Kunigai, kurie po vyskupų turi dalį Karališkoje Kristaus Kunigystėje, egzorcizmavimą privalo laikyti pagrindine savo luomo pareiga, taigi teisingumo ir artimo meilės pareiga. Jeigu kunigas yra įsitikinęs, jog kartu su Kristumi turi dalyvauti atpirkime, o ,,atpirkti" reiškia išlaisvinti sielas iš piktojo įkalinimo, kartu privalo žinoti, kas yra pirminis ir stipriausias ginklas, puolant priešą.

Piktosios jėgos, savo aukštesne prigimtimi būdamos stipresnės, nevengia klastingų smūgių, darydamos žalą sieloms, ypač jeigu yra iškviečiamos klastingų asmenų, kad tas sielas užvaldytų ir visokiais būdais kankintų.

Buvo pasakyta ir dar kartą patvirtinta, jog būtų nesąmonė ir paradoksas, jeigu kunigas ignoruotų arba tvirtintų, kad netiki piktosios dvasios egzistavimu ir jos neapykanta visai žmonijai be išimties, o ypač toms sieloms, kurios trokšta gyventi malonėje.

Tegul pamaldūs pasauliečiai, gyvenantys tikėjimo ir meilės dvasia, ,,laimina", o jų laiminimo veiksmingumas bus užtikrintas. Poreikis yra didelis, o Bažnyčia yra perpildyta priešiškomis jėgomis.

Pilna yra jų viduje ir išorės apsuptyje. Negalima sau leisti tuo abejoti. Žinome, nuo ko priklausys šio didelio konflikto palankus sprendimas.