Pranciškaus laisvės patirtis - strona lt

Pranciškus savo gyvenimo troškimą ir tėvišką valią savo sūnums paprastai nusakė pirmajame Regulos sakinyje: “Regula ir mažesniųjų brolių gyvenimas paklusniai, be jokios nuosavybės ir nekaltybėje turi laikytis mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus šventos Evangelijos per visą gyvenimą.” Ką reiškia laikytis Evangelijos? Kokia Evangelijos prasmė? Atsakymas labai paprastas. Būti panašiam į Kristų, būti Kristumi. Tam, kad taip atsitiktų, reikia Jėzų sutikti, pažinti, paliesti, atsiverti į jo meilės veiksmus, reikia jam leisti save užkariauti, sučiupti: “Tu mane suvedžiojai, Viešpatie, - aš leidausi suvedžiojamas” (Jer 20,7). Tai reiškia, kad žodžiai turi tapti kūnu, kuriuos ištarė šv. Povilas: “Dabar aš gyvenu, tačiau aš nebe aš, manyje gyvena Kristus” (Gal 2,20).

Pranciškus tai puikiai suprato, nes būtent šito troško. Tomas Celanietis rašė: “Pranciškuje visada glūdėjo miros ryšulėlis, jis visada žiūrėjo į savo Kristaus veidą, visada lietė skausmo vyrą, pažįstantį bejėgiškumą.” Jei Pranciškus žiūrėjo į Kristaus veidą, lietė Jį, tai keitėsi ir panašėjo su Juo (2Kor 3,18).

Klara savo Testamente tai patvirtina: ”Dievo sūnus tapo mums keliu, kurį parodė Šventas mūsų Tėvas Pranciškus, tikras Jo mėgėjas ir sekėjas.” Jeigu Pranciškus rodė Jėzaus kelią kitiems, tai turėjo pats jį gerai žinoti. Tačiau Pranciškus ne tik šį kelią žinojo, bet mylėjo: Jėzus – Kelias, Dievo Sūnus – tai Pranciškaus meilė. Dėl meilės jis nieko nenorėjo, tik supanašėti su savo Meile – Jėzumi Kristumi, Išganytoju, išgyvendamas iš naujo jo gelbėjimo misiją, tapdamas jos pranašautoju, skelbėju, pasiuntiniu. Pranciškus suprato, kad Jėzaus misija – liudyti Tiesą: “Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą” (Jn 18,37), vykdyti Dievo valią: “Mano maistas – vykdyti Dievo valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą” (Jn 4,34).  

Todėl Pranciškus, Aukščiausiojo maldaudamas, neprašė galios daryti gera, nes nenorėjo daryti gera, o tik vykdyti Dievo valią – daryti tai, kas Jam patinka. “Visagalis, amžinas, teisingas ir gailestingas Dieve, išmokyk mus, vargšus, daryti tai, ko Tu nori ir išmokyk visada norėti to, kas Tau patinka, kad mes viduje būtume švarūs, apšviesti ir Šventosios Dvasios uždegti galėtume eiti tavo Sūnaus pėdsakais, o mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, prieiti prie Tavęs, Aukščiausiasis, vien tavo malonės dėka, kuris gyveni ir karaliauji, ir atsiimi garbę Tobuloje Trejybėje ir paprastoje Vienybėje, Visagalis Dieve per amžius. Amen.”  

Ko prašė Pranciškus? Ko? Daryti tik tai, ko nori Dievas. Kitaip tariant, prašė laisvės viskam, kas nemiela Dievui. Pranciškus paprasčiausiai prašė laisvės, nes, kai esi laisvas, esi pasirengęs. Laisvė duota tam, kad norėtųsi tik to, ko nori Dievas arba kitaip: laisvė duota tam, kad jau nieko nesinorėtų, bet – kad, per laisvę nuo tikėjimo – pats Dievas norėtų būti žmoguje. Pranciškus prašė išsilaisvinimo, nusivalymo ir laisvės. Jis, iš tikrųjų, pajuto laisvę. Bet tai nereiškia skurdo. Pranciškaus skurdas yra laisvės liudijimas. Pranciškaus skurdas taip pat yra kelias ir laisvės užtikrinimas. Jeigu jis taip kviečia prie skurdo, tai tik todėl, kad broliai būtų laisvi – tam, kad galėtų dėl jų išsipildyti Tėvo valia. Kas nėra laisvas, negali išpildyti Tėvo valios.

Kaip skambėjo Pranciškaus klausimas, kai išgirdo Dievo balsą? Ką nori, Viešpatie, kad padaryčiau? Pranciškus taip paklausė todėl, nes norėjo pažinti Tėvo valią. Patikėjo ne tik į Dievo realybę ir jo gyvumą, bet patikėjo, kad tas Dievas turi jam planą ir ne šiaip planą, bet tobulą planą, planą, paremta tiesa apie jį, Pranciškų, ir apie Dievą. Todėl Pranciškus norėjo atsisakyti visko, kas galėtų sutrukdyti šį planą įveikti.

Pranciškus norėjo būti laisvas. Štai Pranciškus nuogas aikštėje prie vyskupijos rūmų kreipiasi į savo tėvą: Iki šiol tave vadinau tėvu, bet dabar visiškai ramiai galiu šaukti: Tėve mūsų, kuris esi danguje, Tavyje yra mano turtas, mano pasitikėjimas ir mano viltis. Kokia čia reikšmė? Ar čia kalbama apie skurdą? Ar vis dėlto apie atsidavimą į Dangiškojo Tėvo rankas? Štai aš, pagaliau laisvas. Viešpatie, esu visiškai pasiruošęs Tavo įsakymams. Tau nieko neturiu duoti. Bet visas esu tavo, tik pasakyk, ką nori, kad padaryčiau? Pranciškus visa tai nori daryti tik su Aukščiausiojo malonės dėka, o ne savo pastangomis. Todėl nesistengia dėl skurdo, bet tampa skurdus, kad Aukščiausiojo malonė galėtų būti kuo didesnė.

Pranciškaus laisvė tai daugiau, negu skurdas. Atrodo, kad Pranciškus, kai kalba apie skurdą, turi omeny laisvę. Negalime siaurinti Pranciškaus skurdo iki gyvenimo varge. Jeigu turime būti vargšais, tai tik taip kaip Jėzus, gimęs daržinėje Betliejuje, gyvenęs kukliame name Nazarete, visada kelyje ir be ryšulių, apleistas ir nuogas ant kryžiaus. Taip, to troško Pranciškus. Bet jis žinojo, kad neužtenka užsivilkti milinę, apsijuosti virvute ir prašyti išmaldos tam, kad supanašėtų su Kristumi. Tam reikalinga yra laisvė – skurdo pagrindas. O laisvė – tai ne tuštuma, kaip ir begalybė.

Laisvė – tai gelmė, pilnatis. Žmogaus laisvė, kalbant paprasčiau, prisipildymas Dievu, nes Dievas yra Pilnatis, Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga. Dievas yra Laisvė! Todėl Jis nieko nepriverstas, laisvas sukūrė pasaulį, pašaukė būtybes egzistuoti, o jiems vadovauti sukūrė žmogų, nes norėjo, nes troško per meilę, kuri yra jo egzistavimas. Laisvas, nes Dievas yra laisvas. O žmogus – tai Dievo ikona, Laisvės ikona. Dievas yra laisvės įkūnytas. Tam, kad būtume tikrai laisvi, reikia viską nuo savęs numesti, atsistoti nuogam prieš Dievą, kad atsiskleistų tikras panašumas su Sutvėrėju, prašviesėtų Kristus – Mūsų Laisvė.

Pranciškaus skurdas, tikra Evangelijos laisvė – tai nusisavinimas. Būtent tai Pranciškui svarbu: nieko neturėti, išsilaisvinti nuo bet kokios nuosavybės, nuo materialinės nuosavybės, nuo bet kokios valdžios ir vadovybės, o, pirmiausia, nuo paties savęs: gyvenimo, proto, jausmų, pojūčių. Turėti ką nors - vagystė, nes žmogus nieko savo neturi – viskas yra dovana. “Ir ką turi, ko nebūtum gavęs? O jei esi gavęs, tai ko didžiuojasi, lyg nebūtum gavęs” (1Kor 4,7)?

Pranciškus apie tai sako labai paprastai: “Visas gėrybes neškime Aukščiausiajam Viešpačiui ir pripažinkime, kad tai jo nuosavybė ir dėkokime už viską Jam, Kuris duoda tas gerybes. Jis pats, Aukščiausiasis, Vienintelis ir tikras Dievas, tegul turi, atsiima ir gauna visokią garbę ir pagarbą, visokius garbinimus ir palaiminimus, dėkingumus ir šlovę, Jis, kuris turi visokį gėrį, kuris pats yra geras.” Apie tai primena savo broliams, ragindamas: “Palaimintas tarnas, kuris atiduoda Viešpačiui Dievui visokį gėrį, nes tas, kuris ką nors palieka sau, slepia Dievo pinigus, ir tas, kuris mano, kad viskas yra jo - bus atimta.”

Taip ir šiandien neužtenka apsiauti sandalų, užsimesti abitą, apsijuosti baltu diržu, kad būtum pranciškonu, Pranciškaus skurdo liudytoju. Neužtenka. Galų gale ir Pranciškus nenori, kad mes būtume jo liudytojais. Jis nori, kad būtume Kristaus liudytojais, nes pranciškonas turi būti Kristaus liudytoju ir Bažnyčios vaiku – Nukryžiuotojo Meilės liudytoju: “Kantrybės, Grožio, Maloningumo, Saugumo, Nuraminimo, Džiaugsmo, Vilties ir Linksmybės, Mūsų-Amžino-Gyvenimo, Visagalio Dievo, Gailestingo Išganytojo.”  

Taigi tam, kad būtum pranciškonu, iš pradžių reikia išsilaisvinti, tapti laisvu, kad atnaujintume panašumą į Dievą, reikia gimti nauju Dievo vaiku iš vandens ir Dvasios (J 3,5) Reikia gimti iš naujo (J 3,3), nuolankiai atsistoti prieš Dievą ir šalia Pranciškaus sušukti: Ką nori, Viešpatie, kad padaryčiau? Štai aš, pagaliau laisvas! Viešpatie, esu pasiruošęs, esu visas tavo. Neturiu Tau nieko duoti, bet esu visas tavo. Apreikšk man misiją, kurią su meile man paruošei. Noriu ją priimti su pasitikėjimu ir su meile, išpildyti ją taip, kaip išpildė gelbėjimo misiją Tavo Sūnus, o mano Viešpats Jėzus Kristus. “Štai aš, siųsk mane” (Iz 6,8).

Tačiau Pranciškus vis dėlto susijaudina, matydamas laisvus Dievo vaikus, atgimusius tikėjime ir meilėje, ir su dideliu susijaudinimu rašo laišką: “Visi, kurie myli Dievą visa širdimi, visa dvasia ir protu, visa galia ir myli savo artimuosius kaip save, ir priima mūsų Dievo Jėzaus Kristaus Kūną ir Kraują, ir daro vertus atgailos vaisius: O, kokie laimingi ir palaiminti jie ir jos, kai daro tokius dalykus ir juose išlieka, nes tūnos ant jų Viešpaties Dvasia, kuri padarys jiems prieglobstį, buvimo vietą. Laimingi Dangiškojo Tėvo sūnūs, kurie vykdo jo valią, jie yra Dievo numylėtiniai, broliai, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus motinos. Esame numylėtiniais, kai Mūsų ištikima dvasia susivienija su mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi Šventojoje Dvasioje.

Broliais - kai pildome Tėvo valią, kuris yra danguje; motinomis - kai Jį nešiojame širdyse ir mūsų kūne su Dieviškąja meile, švaria ir nuoširdžia sąžine; Gimdami Jį, darome šventus poelgius, kuriuos turime rodyti kaip pavyzdį. Aš, brolis Pranciškus, jūsų mažiausiasis tarnas, prašau ir maldauju jūsų su meile, kuri yra Dievas, ir noriai bučiuoju jūsų kojas, kad tuos bei kitus Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžius priimtumėte su paklusnumu ir meile, pildytumėte ir saugotumėte. O visus tuos ir visas tas, kurie priims, supras ir kitiems pasiųs, ištverdami iki galo, tegul palaimina Tėvas ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia. Amen.