Būti krikščioniu
Krikščioniškasis gyvenimas, o taip pat buvimas Dievo vaiku, tai ne tik kulto atlikimas. Čia kalbama apie kupiną dinamizmo gyvenimą, apie nesiliaujamą vystymąsi einant meilės dialogo keliu. Kalbant apie maldą, tas paprastos tiesos suvokimas tampa fundamentalus. Todėl Pranciškus kalba ne tiek apie pačią maldą, kiek apie jos dvasią. Kalba eina apie pagrindą, pamatą, aplinką, o ne apie formas. Nes iš tikrųjų krikščioniškame gyvenime, gyvenime su Dievu ne malda yra pati svarbiausia, o buvimas komunijoje su pačiu Dievu, Dievo meilės nuotolyje - ten, kur žmogus vis dar atviras ir pasiruošęs priimti Dievo pajudinimus. Žinoma, malda yra būtina tam, kad buvimas su Dievu ir Dieve stiprėtų ir klestėtų. Malda. Ji nėra tikslas. Malda – tai pats Dievas, tik Dievas.
Susižavėjimas Dievu
Žmogui, kuris įtikėjo, kuris išgyveno išsivadavimą, Dievas tampa gyvenimo prasme, šaltiniu ir tikslu, vieninteliu geismu ir vienintele meile. Tokiu atveju malda nėra kas kita, kai tik įsimylėjėlio šnabždesiu, nesiliaujančiu garbinimu ir nuostabos išraiška, slaptų įspūdžių ir išgyvenimų išsipasakojimu, meilės gestų pasitikinčiu prašymu. Taigi malda jau nėra būtini poteriai, taisyklių vykdymas (jo vykdymas ir taip yra meilė), bet mylinti, spontaniška būtinybė. Tas, kuris myli, nori byloti, reikšti savo meilę visais įmanomais būdais. Taip ir malda į mylintį ir mylimą Dievą yra meilės aktas, skendimasis joje ir gyvasties įsikūnijimas.
Meilė girdi
Mylintis nori klausytis mylimo balso, todėl Pranciškui buvo itin svarbus Dievo Žodis. Jam, neišsilavinusiam, jis buvo aiškus ir jausmingai įsisavintas, kadangi tai ne tik negyva raidė, o dvasia ir gyvenimas (Jn 6,64). Savo paprasta širdimi sugebėjo įsiversti į Biblijos gelmes – tik jam autentiškos meilės, Dievo kalbos – lyg be užkardų. Ten, kur mokytojai su savo žiniomis turėjo sustoti ir nutilti, jis judėjo laisvai, kadangi jautėsi lyg įsimylėjėlis šalia mylimosios. Jam buvo svarbi meilės atmosfera, kurią vadino šventos maldos ir pamaldumo dvasia: “tegu broliai (…) dirba ištikimai ir pamaldžiai, taip, kad vengtų tinginystės, sielos priešo, negesintų šventos maldos ir pamaldumo dvasios, kuriai turėtų patarnauti visi laikini dalykai”.
Geros maldos sąlygos
Pranciškus neneigia kitų vertybių, bet pabrėžia pagrindinę, be kurios kiti veiksmai, net ir labai geri, netenka prasmės. “Pageidaučiau, kad tu dėstytumei broliams šventąją teologiją, bet kad tik studijų metu jie negesintų šventos maldos ir pamaldumo dvasios, kaip sako Regula”. Pranciškus taip pat primindavo tiems broliams, kurie ištižę diskutavo, tokią tiesą: “išmintingas tylėjimas saugo širdies tyrumą, o būtent širdies tyrumas ir mąstymo paprastumas yra maldos sąlyga”. “Tebūnie pagarbintas šis vienuolis, kuris džiaugiasi tik šventaisiais Dievo žodžiais ir darbais, ir per juos su džiaugsmu patraukia žmones prie Dievo meilės. Vargšas yra šis vienuolis, kuriam patinka tuščiai kalbėti, tuo pačiu priversdamas žmones nusijuokti”.
Žmogus - Dievo buveinė
Pranciškus vis primena, jog būtina išlikti Dievo meilės nuotolyje, kad Dvasia gyventų žmoguje. Būtent toks yra kiekvienos maldos pagrindas, ir be jo, tiesą sakant, neįmanoma melstis. “Ir ruoškime savyje visad šventovę ir namus tam, kuris yra Visagalis Dievas, Tėvas ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia, kuris sako: Būkite budrūs, nuolat melsdamiesi, kad būtumėte verti išvengti blogio, kuris turi ateiti ir atsistoti prieš Žmogaus Sūnų. O kai pradėsite maldą tarkite: Tėve mūsų, kuris esi danguje. Ir garbinkime Jį tyra širdimi, nes nuolat privalome melstis, o nesiliauti, nes Tėvas ieško tokių garbintojų. Dievas yra Dvasia, o tie, kurie Jį garbina, privalo garbinti Jį dvasia ir tiesa”.
Meilės atmosfera, šventos maldos ir pamaldumo dvasia – tai Dieviškosios Dvasios namai žmoguje. Dvasia gi visa savo meilės jėga įžiebia troškimą vaikiškai, dėkingai mylėti Viešpatį Dievą ir Sutvėrėją. Šia Dvasia žmogus sugeba šaukti: Aba, Tėve! (pal. Rom 8,15). Pranciškus žino, jog malda nėra pamaldi žmogaus pastanga, o visų pirma atsivėrimas Dievo veiksmams: tai ne žmogus, o Dievas. “O ir Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais” (Rom 8,26). Tai pati Dvasia meldžiasi Pranciškuje, o Pranciškus leidžia melstis savyje. Čia kalbama ne tik apie paprastą maldą; taip yra su visu gyvenimu.
Susijungimas Eycharistujoje
Taip pat žmogaus ir Jėzaus susivienijimas Eucharistijoje išsipildo Dvasioje. Pranciškus sako broliams: “Tai Dievo Dvasia, esanti tikinčiuose, priima Dievo Švenčiausiąjį Kūną ir Kraują. Visi kiti, kurie nėra Dvasioje, o priima juos, valgo ir geria savo teismą”. Todėl, kad galėtume melstis iš tikrųjų, būtinas yra gyvenimas Dvasioje, kad būtume Dievo meilės nuotolyje, kad būtume Tiesoje ir nemeluotume sau ir Dievui. Broliai “turėtų prisiminti, jog labiausiai turėtų trokšti Viešpaties Dvasios ir leistis Jos veikiami”.
Rodyklė nurodymas
Kad maldos gyvenimas taptų realybe kaip ir Pranciškui, reiktų atkreipti dėmesį į vieną paprastą taisyklę: “Tebūnie pagarbintas tarnas, kuris nekalba vardan dovanos ir neapreiškia visų savo reikalų, nėra greitas kalbėti, bet išmintingai nuspėja, ką turėtų sakyti ir atsakinėti. Vargas tam vienuoliui, kuris neslepia savo širdyje gėrybių , kuriomis Dievas jį apdovanojo ir to neparodo savo veiksmais, o nori jas parodyti žmonėms žodžiais ir tokiu būdu gauti pripažinimą. Tiesa, jis gauna savo atlyginimą, bet klausytojai gauna nedaug naudos”. Pamiršus šį įspėjimą, neįmanoma išgyventi autentiško, intymaus susitikimo su Dievu.
Pranciškaus malda
Ką gi būtų galima pasakyti apie Pranciškaus maldos formą? Pranciškus nesukūrė kokių nors naujų, ypatingų maldos būdų. Jo maldos neįmanoma apriboti schemomis. Jis tiesiog meldėsi. Paprasčiausiai reiktų pasakyti, jog meldėsi taip, kaip ragino jį Šventoji Dvasia. Pagaliau jis pats apie tai užsimena: “O Viešpats man suteikė bažnyčiose tokį tikėjimą, jog tiesiog taip meldžiausi ir sakiau: Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, šičia ir visose Tavo bažnyčiose, kurios yra visame pasaulyje, ir laiminome Tave, jog per šventąjį kryžių atpirkai pasaulį”.
Būdamas kitų tarpe, elgėsi ramiai lyg būdamas sustingęs. Kai staiga apdovanodavo jį Viešpats ypatingu dvasiniu džiaugsmu, įslinkdavo į savitą vienuolio celę, prisidengdamas savo veidą rankove, kad liktų nepastebėtas ir neprarastų nė lašo paguodos, susitinkant su Aukščiausiuoju. Būdamas atokiose vietose, šoko, dainavo, verkė, mušėsi į krutinę, kalbėdamasis ir vienydamasis su Juo ir širdimi ir protu. Tomas Celanietis, vienas pirmųjų pateikė jo nuostabią charakteristiką: ”Pranciškus, melsdamasis buvo jau ne tiek besimeldžiantis žmogus, kiek gyvoji malda”.
Pranciškaus maldos gyvenimo centras yra Eucharistija. Žvelgiant į jo laiškus, raginančius kultivuoti Eucharistiją, vertėtų jį vadinti Eucharistijos apaštalu. Eucharistijos paslaptis kyla iš Įsikūnijimo paslapties, o jos išgyvenimas atnešė Pranciškui nuostabių vaisių: Kalėdų celebracija Grečiojuje, o taip pat ypatinga meilė Dievo Motinai, švytinčiai jo veikaluose. Kalbant apie Pranciškaus ypatingą maldą, būtina paminėti jo meilę psalmėms. Kadangi laikė valandų liturgiją, pats sukūrė Viešpaties Kančios Oficijumą, įterpiant į jį mėgstamiausių psalmių ir kitų biblijinių knygų fragmentų.
Visos Pranciškaus autorystės maldos, visi biografų aprašai yra tik jo meilės liudijimas Nukryžiuotajai Meilei, prie kurios troško prisiglausti, panašėti į ją ir atsinaujinti Joje – Dievo garbei, kuriam troško atiduoti “visą šlovę, visą garbę, visą dėkingumą, visą pagarbą ir visą palaimą”. Šis Pranciškaus geismas buvo patenkintas, o jo teisingumą užantspaudavo stigmos, kurios buvo ne tiek ženklas žmonių minioms, kiek intymus Jėzaus atsakymas į Pranciškaus kupiną pasitikėjimo ir meilės šnabždesį.
"Žmogui, kuris įtikėjo, kuris išgyveno išsivadavimą, Dievas tampa gyvenimo prasme, šaltiniu ir tikslu, vieninteliu geismu ir vienintele meile."
--------------------------------------------------------------------------------
Gyvenimas
Ilgesnė biografija
Dieve,duok man ženklą
Pranciškaus tikėjimo patirtis
Maldą Pranciškaus gyvenime
Pranciškaus laisvės patirtis
Tabulas džiaugsmas
Dievas yra meilė
Gri˛ti i turini | Gri˛ti i pagrindini meniu