Esu pranciškonas. Tiek gyvenimo kelių, tiek galimybių, o aš pasirinkau būtent šį. Kodėl? Jis gi yra, šiuo metu, nebepopuliarus. Taip. Nepaisant to, žygiuoju juo ir nesiruošiu jo atsisakyti. Šv.Pranciškus mokė brolius, ragindamas šiais žodžiais: "…Maža kančia, nesibaigianti garbė…" . Taigi, trokštu pakelti savo kryžių ir eiti į dangaus garbę sekdamas Varguoliu, kuris nebesiliaudamas rodo į Kristų ir Evangeliją.
Šventasis Pranciškus, būdamas turtingo pirklio sūnumi, turėjo nuostabių galimybių: turtingai gyventi, tuo pačiu būdamas apgaulingo pasaulio auka. Jau jaunystėje pasinaudojo šia proga: organizuodavo įvairius pobūvius savo bičiuliams, kurie su džiaugsmu sėmė iš pilnutė
lės Pranciškaus kišenės. Rengėsi lyg kunigaikštis. Dėl savo populiarumo ir išlaidumo buvo vadinamas Asyžiaus jaunimo karaliumi. Tikriausiai išgyventų visą savo gyvenimą vildamasis tuštybėmis, be prasmingesnio gyvenimo. Laimei Kristaus meilė apsaugo jį.
Pranciškus, patyręs Dievo meilę, atsivertė. Jėzus pravėrė jam akis, kad galėtų pamatyti visą šio pasaulio tuštybę. Šventojo širdis pasikeitė. Pranciškų pradėjo žavėti Evangelija ir Kristaus asmenybė, kuriuo norėjo sekti. Raupsuotojo bučinys - tai nepamirštamas šventojo išgyvenimas. Šie įvykiai neleido jam gyventi tuštybėje. Pasitaikius progai, Pranciškus pirklių kelionėje pardavė viską, ką turėjo su savimi, apsivilko vargšo apsiaustu, o pinigus paaukojo vargšam kunigui. Šis radikalus skurdas leido jam dar labiau suartėti su vargšu ir nuolankiu Jėzumi. Skurdą , kaip neatsiejamą pranciškonų charizmos elementą, šiandien paveldi šv. Pranciškaus sūnūs. Būtent jį, jo žavesį, aš labai vertinu. Tai yra išsivadavimas nuo pasaulio, kuris vejasi pinigą ir siekia materialių gėrybių.
Šv. Pranciškaus biografija mums liudija, jog jo charizma taip pat yra kasdienio kryžiaus našta. Radikaliai sekti Evangelija dažnai reiškia pasaulio persekiojimą. Pranciškui ypač buvo skaudus jo tėvo persekiojimas, kuris jėga norėjo sugrąžinti jį namo. Žengdami Evangelijos keliu, iš Pranciškaus mokomės ištvermės, nepaisant to, kad jo santykiai su tėvu buvo amžinai neužgyjanti širdies žaizda.
Bendrą Pranciškaus gyvenimo viziją ir charizmą pagražina jo natūros kontempliacija, kurios vaisius yra himnas "Sutvėrimų pagerbimas". Varguolis suranda Dievą gamtoje. Kiekviename sutvėrime jis mato Dievo ranką, ir todėl kiekvieną, kurį Dievas sutvėrė, Pranciškus vadino broliu ir seserimi. Rašydamas "Sutvėrimų pagerbimą", Viešpaties pamišėlis dievina savo Sutvėrėją, Jo darbus, prie kurių neprisidėjo žmogus. Taigi moko savo pasekėjų tobulai šlovinti Dievą dažnai nepastebimoje gamtoje, kuri yra Dievo esybės ir Meilės liudijimas. Būtent Meilė padarė taip, kad Dievas padovanojo žmogui pasaulį, kad naudotųsi jo gėrybėmis šlovindamas Sutvėrėją.
Beveik beprotiškas yra Šventojo supratimas apie "tobulą džiaugsmą", kurio nesuteikia nei pasauliniai nei netgi pamaldūs dalykai, sakykim, gausūs atsivertimai, ar vis augantis Mažesniųjų Brolių skaičius. Tobulas džiaugsmas atsiranda iš palankiai priimamų nuoskaudų, kurių patiriame iš žmonių, o ypač iš mūsų artimųjų. Toks džiaugsmas labai skiriasi nuo to, kurį patiriame kasdieniame gyvenime. Vis dėlto jis yra evangelinio kelio elementas, kurį Pranciškus pašėlusiai įsimylėjo. Kokių nuostabių perspektyvų sulaukiame sekdami Jėzumi Kristumi šv. Pranciškaus pavyzdžiu, vadinamu "antruoju Kristumi".
Taip pat žavus yra nepaprastas pasitikėjimas Dievu, kuris apibūdina Varguolį. "Ankstyvieji Pranciškonų Šaltiniai" pateikia gausybę situacijų, kuriose Jėzus suteikia Pranciškui antgamtinių malonių, esančių Jo nuolatinio buvimo ir apvaizdos liudijimu. Visa tai moko mus mylėti Dievą ir pasitikėti Tėvu, kuris rūpinasi savo vaikais.
Būtent todėl myliu šv.Pranciškų ir žengiu keliu, kurį jis nurodė. Pirmas pranciškonų Regulos skyrius prasideda žodžiais: "Regulos ir Mažesniųjų Brolių gyvenimas yra toks: būti ištikimam mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus šventajai Evangelijai, gyventi paklusniai, skaisčiai ir be turto". Tai nuostabus kelias, kuriuo eidamas galėsiu atrasti pilną gyvenimą.