Prisikels be trūkumų
Pridera, kad iš prisikėlusiųjų kūnų būtų pašalinti visi natūralūs trūkumai, darantys nuostolį prigimties integralumui. Todėl prisikėlime žmogaus prigimtis bus integraliai Dievo pataisyta, o iš to seka, kad ir tokie trūkumai bus pašalinti. Prisikėlime veikianti jėga bus vien tik Dievo galybė, kuri neleidžia egzistuoti trūkumams. Taigi tokių trūkumų, kuriuos turėjo gimę žmonės, nebus jau žmonėse, atnaujintuose dėka prisikėlimo.
Dievas papildys viską, ko materialiai trūksta
Taigi panašiai kaip ne viską, kas materialaus buvo žmogaus kūne, Dievas paims prisikėlusiojo kūno atnaujinimui, taip pat ir papildys, jeigu jam ko nors materialiai trūko. Todėl, jeigu dabartiniame gyvenime kai kurie neturi visų kūno narių, arba nepasiekė tobulaus skaičiaus, tai nepriklausomai nuo to, kokiame kūne mirė, po prisikėlimo Dievo galia gaus priklausomą kūno narių ir skaičiaus tobulumą.
Kaip veiks prisikėlusieji
Kiekviename gyvajame turi būti kažkoks jam būdingas veikimo būdas, kuriam jis nusiteikia, ir galima teigti, kad tai yra jo gyvenimo esmė. Prisikėlę nevartos maisto ir sekso, kam tariamai paklūsta visi kūniški veiksmai. Taigi, jei bus pašalinti kūno veiksmai, tai pasiliks tik dvasiniai veiksmai, sudarantys galutinį žmogaus tikslą. Todėl pritinka, kad prisikėlusieji, būdami išlaisvinti nuo sunaikinimo ir kintamumo bei nepastovumo, šį tikslą pasiektų. Todėl galutinį žmogaus tikslą sudaro ne kažkokie dvasiniai veiksmai, bet Dievo regėjimas Jo esybėje. Dievas yra amžinas, todėl su Dievu sujungta sąmonė ir protas privalo būti sujungti su Juo amžinai.
Dievas bus regimas savo būties esmėje, o ne per vaizdinius
Sutvertas protas regės Dievą Jo būties esmėje, o ne per kažkokius vaizdinius. Pati Dievo būtis kažkokiu būdu jungiasi su sutvertu protu, sudarydama galimybę regėti Jį savo būties esmėje. Panašiai kaip šiame galutiniame tiksle regėsime tai, į ką prieš tai apie Dievą tikėjome, taip pat pasieksime kaip dabartį tai, kas kažkada buvo nutolę ir prie ko kreipėm savo viltį.
Dievo regėjimas yra aukščiausia tobulybė ir pasitenkinimas
Dar pastebėkime, kad aprėpdami tai, kas mums patinka, gimsta pasitenkinimas. Bet koks liūdesys svetimas pasitenkinimui, kuris slypi tiesos apmąstyme: tiesos pažinime protas randa malonumą. Taigi Dievas yra pati tiesa, todėl protas, regintis Dievą, negali nesidžiaugti Jį regėdamas. Dievas taip pat yra vien tik gėriu, kuris yra meilės pagrindas: todėl kaipo toks turi būti mylimas visų, kurie Jį pažįsta. Tokiu būdu regėjimas Dievo, kuris yra pats geris ir tiesa, turi suteikti prisipildymo Juo ir pasitenkinimo jausmą, arba patenkintą prisisotinimą; kaip apie tai skaitome Izajo pabaigoje: ,,Regėsite ir apsidžiaugs jūsų širdys".
Sielos, reginčios Dievą, valia bus Jame sutvirtinta
Siela, o taip pat bet kokie kiti dvasiniai sutvėrimai, regintys Dievą, turi Jame sutvirtintą valią, todėl jau niekad nenukryps link priešingų dalykų. Valios objektu tampa geris, todėl neįmanoma, kad valia nukryptų į ką nors kitą kitaip, negu dėl kokio nors gėrio. Dievui, kuris yra visuotinis geris ir pats gerumas, nieko netrūksta iš to gėrio, kad būtų galima jo ieškoti kažkur kitur. Todėl kiekvienas, kuris regi Jo būties esmę, jau negali nukreipti nuo Jo savo valios ir nesikreipti į viską sutinkamai su Jo tiesa.
Kūnas bus visiškai paklusnus sielai
Kadangi kūnas sielai yra kaip materija formai ar įrankis amatininkui, tai siela, kuriai bus suteiktas gyvenimas prisikėlime, Dievo valia bus sujungta su tokiu kūnu, kuris bus priderintas prie jos palaimintos būsenos; tai, kas turi tarnauti tikslui, privalo būti pritaikyta šio tikslo reikalavimams. Taigi sielai, kuri pasiekė protinio veikimo viršūnę, nepritinka turėti tokį kūną, kuris jai kuo nors trukdytų arba stabdytų. Todėl po prisikėlimo kūnai nebus sunaikinami ir neapsunkins sielos, kaip dabar, o bus nesunaikinami ir visiškai paklusnūs sielai, taip kad niekuo jai nesipriešins.
Pašlovintojo kūno privilegijos
Kadangi išganyta siela, būdama sujungta su pirmaprade visų dalykų priežastimi, yra taurumo ir galios viršūnėje, tai ji atneš su ja Dievo galybe sujungtam kūnui substancinę būtį pačiu tauriausiu būdu, visiškai jį apimdama ir padarydama jį subtilų bei sudvasintą. Taip pat apdovanos jį tauriausia kokybe, būtent Dievo garbės šviesa, o dėka sielos tvirtumo kūnas nepasiduos jokiam veiksniui, kuris jį galėtų atitolinti nuo jo vidinės tvarkos, t.y. jis bus nepavaldus kančiai. O kadangi jis bus visiškai paklusnus sielai, kaip įrankis tam, kuris jį valdo, tai jis bus neįsivaizduojamai guvus ir veiksnus. Taigi bus keturi pašlovintųjų kūnų požymiai: sudvasinimas, šviesa, kančios nebuvimas ir veiksnumas.
Kūniški sutvėrimai bus perkeisti
Kūniški sutvėrimai yra nukreipti link protingos prigimties kaipo savo galutinio tikslo. Tuomet kai žmogui per prisikėlimą bus suteikta galutinė tobulybė, taip pat ir kūniški sutvėrimai turės gauti naują statusą. Todėl Apokalipsėje pasakyta, kad, kai žmogus prisikels, taip pat ir pasaulis bus atnaujintas: ,,Mačiau naują dangų ir naują žemę"; ir pas Izają: ,,Štai Aš kuriu naują dangų ir naują žemę".
Kurie sutvėrimai bus atnaujinti, o kurie pasiliks tokie pat
Pastebėkime, kad įvairios kūniškų sutvėrimų rūšys yra įvairialypiai nukreiptos link žmogaus. Neabejotina, kad augmenija ir gyvūnija tarnauja žmogui, pagelbėdami jam jo silpnume; jie naudojami maistui, rūbams, kaip transporto priemonės ir bet kokia kitokia parama. Taigi dėka prisikėlimo žmogus galutinėje būsenoje atsikratys bet kokio tokio pobūdžio silpnumo: žmonės neturės poreikio vartoti maistą, nes jie bus nesunaikinami; jiems nereikės rūbų, nes jie bus apsivilkę garbe; nei gyvulių važnyčiojimui, nes bus neįsivaizduojamai guvūs; nei vaistų, kad išsaugotų sveikatą, nes nebus pavaldūs bet kokioms priešingybėms.
Todėl pritiktų, kad tokios rūšies kūniški sutvėrimai, t.y. augmenija ir gyvūnija bei jiems panašūs mišrūs kūnai nepasiliktų jau galutinėje išsipildymo būsenoje.
Tuo tarpu keturi pradiniai elementai, kaip ugnis, oras, vanduo ir žemė, yra nukreipti į žmogų ir ne tik jo laikinojo gyvenimo palaikymui, bet ir jo kūno sudarymui. Taigi jų pavaldumas žmogaus kūnui yra esminis. Todėl kai žmogus pasieks kūno ir sielos pilnatvę, pritinka, kad ir tie elementai pasiliktų, bet būtų perkeisti į tobulesnius.
Savo ruožtu dangaus kūnai savo substancija nėra žmogaus naudojami su tikslu palaikyti šį laikinąjį gyvenimą ir neįeina į žmogaus kūno sandaros substanciją. Tačiau jie tarnauja žmogui tuo, kad savo išvaizda ir didybe rodytų savo Kūrėjo didybę. Todėl šv.Raštas dažnai kviečia žmogų, kad pažvelgtų į dangaus kūnus, nes tai paskatins jį garbinti Dievą: kaip apie tai skaitome pas Izają: ,,Pakelkite akis į dangų ir pažiūrėkite, kas visa tai sutvėrė".
Ir nors tokio tobulumo būsenoje žmogui nereikės pažinti Dievo iš kūrinių per jutimo organus, nes regės Jį pačiame Jame, visgi taip pat ir dėl to, kad priežasties pažinimas yra malonus ir neša džiaugsmą regėti jos panašumo atspindį pasekmėje. Todėl Dievas leis, kad šventieji savo džiaugsmui regėtų Jo gerumo atšvaitą kūnuose, ypač dangiškuose, nes jie, regis, vyrauja virš kitų. Dangaus kūnų ir žmogaus santykis veikimo lygmenyje yra esminis, panašiai kaip pirminiai elementai santykyje su kūnu yra materialios priežasties lygmenyje.
,,Žmogų gimdo žmogus ir saulė". Todėl taip pat ir dėl šios priežasties pritinka, kad dangaus kūnai išliktų.
Visa tai, kas bet kokiu atžvilgiu nėra nesunaikinama, neturi išlikti toje nesunaikinamumo būsenoje. Taigi dangaus kūnai yra nesunaikinami kaip ir visumoje, taip ir savo dalimis; pirminiai elementai tokiais yra visumoje, bet ne dalimis; tuo tarpu žmonės dalimis (t.y. nesunaikinami) savo protingosios sielos dalyje, bet ne visumoje, kadangi mirdamas kūnas suyra; pagaliau gyvūnija ir augmenija, o taip pat visi mišrūs kūnai nėra nesunaikinami nei visumoje, nei dalimis.
Taigi pritinka, kad tuometinėje galutinėje nesunaikinamumo būsenoje išliktų žmonės ir pirminiai elementai, ir dangaus kūnai, bet ne gyvūnija ir augmenija, o taip pat ir mišrūs kūnai.
Taigi galutinio išsipildymo būsenoje pirminiai elementai bus kitaip papuošti, tinkamai su jų nesunaikinamumo būsena. Šioje būsenoje išliks žmonės ir pirminiai elementai, ir dangaus kūnai, bet nebus jau gyvūnijos ir augmenijos, nei mineralų.
Sustos dangaus kūnų judėjimas
Taigi galutinis dangaus judėjimo tikslas yra žmonių, vedamų į amžinąjį gyvenimą, gausėjimas. Tuomet, kai išsipildys skaičius žmonių, kurie turi pasiekti amžinąjį gyvenimą ir jį jau pasieks, dangaus judėjimas sustos, panašiai kaip sustoja kiekvieno įrankio judėjimas, kai tikslas jau yra pasiektas. O kai sustos dangaus judėjimas, to pasekoje sustos bet koks žemesniųjų kūnų judėjimas, išskyrus vien tik judėjimą, kylantį iš žmonių sielų. Tokiu būdu visas kūniškasis pasaulis pakeis savo sistemą ir pavidalą, sutinkamai su Apaštalo žodžiais: ,,Praeina šio pasaulio išvaizda".