Tau lenkiuos, o Dieve, mums neregimas,
Ostijos paveiksle tikrai esamas.
Tau aš savo širdį duodu visiškai,
Nes gali ją tenkint, Dieve, Tu tiktai.
Nei akis, nei skonis, nei lytėjimas -
Liudyt čia tegali vien tikėjimas.
Tavo žodžiu, Dieve, aš tikiu tvirtai,
Nes tiesos tikresnės nerasiu tikrai.
Savąją dievystę kančioje dengei,
O čia ir žmogystę lygiai paslėpei.
Tai tikiu, o Dieve, gailiai melsdamas
To, ko prašė latras atgailaudamas.
Aš žaizdų kaip Tomas, Tavo neregiu,
Kad Tu mano Dievas, draug su juo skelbiu.
Duoki man, o Jėzau, dar tikėt labiau,
Viltimi gyventi, meile degti Tau.
Brangus atminime Viešpaties mirties,
Tu gyvoji duona, versme gyvasties.
Mano sielai leiski peną Tavy rast,
Tavąjį gerumą arti savęs jaust.
Pelikane Jėzau, Viešpatie meilus,
Savo Krauju plauki man širdies purvus.
Tavo Kraujo lašas gal tai padaryt:
Nuodėmes pasaulio viso panaikint.
Jėzau mūs brangiausias, kurs dabar slepies,
Duok, kad tai įvyktų, ko prašau, išties:
Kad Tave regėčiau danguj atvirai,
Iš Tavęs ten semčiau laimę amžinai.