Dievas yra meilė - strona lt

Būti pastebėtam ir reikalingam – tai kiekvieno žmogaus troškimas. Jėgas ir norą gyventi semiamės iš ten, kur kažkas į mus žiūri, kur kažkieno akyse randame pripažinimą, sutikimą. Ten randame “Meilę” – didžiausią vertybę. Be jos nesugebame gyventi, nesugebame atrasti tiesos apie save ir kitą žmogų.  

Šv. Pranciškus savo maldoje prašė Dievo šios didžiausios dovanos taip: “kad mes Tave mylėtume iš visos širdies; visada apie Tave galvodami, visa siela Tavęs ilgėdamiesi; kad ne kam kitam, o Tavo meilei tarnautume visu protu, dvasios ir kūno galia, išnaudojant visas savo jėgas, galimybes tam, kad priartėtume arčiau prie Tavo meilės”.

Mūsų krikščioniškojo gyvenimo tikslas yra sutikti Dievą – Meilę, prisiglausti prie Jo ir visiškai atsiduoti Jam.

Dabar pažiūrėkime į šv. Pranciškaus asmenybę ir į jo Dievo tikrosios esybės atradimą. Pranciškus, dar būdamas jaunas, visus stebino savo elgesiu, todėl visas asyžiečių jaunimas buvo jam paklusnus. Pranciškus buvo jiems pavyzdys – iš tikrųjų mokėjo gražiai linksmintis ir naudotis gyvenimu. Kurį laiką šito jam visiškai pakako – jam buvo gera. Tačiau situacija pasikeitė, kai per karą su Perugijoje pateko į nelaisvę. Ten skausmingai pajuto, ką reiškia kentėti, kaip jaučiasi visų apleistas žmogus. Jau nebuvo pavyzdžiu, didvyriu, bet belaisviu, nugalėtu. Anot brolio Tomo iš Celano, šv.Pranciškus, atgaudamas laisvę, pasižadėjo, kad niekada nenusisuks nė nuo vieno vargšo, prašančio Dievo meilės vardu. Šiame pažade matome jo atsivertimo pradžią. Pranciškus pajuto tikrosios meilės vertę.

Kai grįžo į gimtuosius namus, į Asyžių, jį dar traukė šio pasaulio linksmybės, tačiau vis dažniau susimąstydavo apie gyvenimo tikslą. Pranciškus vis dažniau įžvelgdavo Kristaus taurumą. Prieš jo akis pasirodo vaizdas: Kristus maitina minią duona ir žuvimi; nusidėjėlių neatstumia nuo savo puotos, bet, kai Jį nori paskelbti karaliumi, pasitraukia ir pakyla į kalną pasimelsti.

Pranciškus atrado Kristaus nuolankumą. Galvodamas apie Jį, užduodavo sau klausimą – kodėl? Rasdavo tiktai vieną atsakymą – iš meilės man ir kiekvienam žmogui. Šiuose apmąstymuose rasdavo tiktai vieną tiesą, kad Dievas yra Meilė. Mąstydamas apie Kristaus kryžių, kančią ir vienatvę, prašė: “Kad mirčiau iš meilės dėl Tavo meilės, nes Tu nuolankiai išrinkai mirtį iš Meilės vardan mano meilės” Po ordino įkūrimo, dažnai ragindavo savo brolius šiais žodžiais: ”Visi broliai, kur bebūtų, tegul atmena kad atsidavė ir paaukojo savo kūną Viešpačiui Jėzui Kristui. Ir iš meilės Jam turi atsiduoti priešams, nes Viešpats sako: “Kas netektų gyvybės dėl Manęs, išsaugos ją amžiną gyvenimą”.

Iš šių žodžių galime suprasti, kodėl Pranciškus, rizikuodamas savo gyvybe, išvyko pas saracėnus ir net stengėsi atversti sultaną. Nuėjo ten, nepaisant visų atkalbėjimų. Jis žinojo, kad į Kristaus meilę turi atsakyti meile. Gyvybė jam turėjo vertę tik tada, kai ją paaukodavo Kristui.

Pabaigoje norėčiau pacituoti Pranciškaus žodžius, nukreiptus į vieną iš aukščiausių vyresniųjų. Drauge norėčiau paraginti, kad šis tekstas būtų mūsų asmeninis apmąstymas apie tikrosios meilės vietą ir reikšmę gyvenime.

Taip, kaip moku, sakau tau apie dvasios reikalus, kad viskas ir visa kas tau trukdo mylėti Dievą, kas daro tau kliūtis – broliai, ar kas kitas, taip pat, jei tave muštų – visa tai turi laikyti malone. Ir būtent to visada norėk, o ne ko nors kito. Ir visa tai – tikrasis nuolankumas Dievo atžvilgiu. Ir mylėk tuos, kurie sudaro visus tuos sunkumus. Ir nereikalauk iš jų nieko, tik to, ką tau duos Dievas. Ir už tai juos mylėk; ir nenorėk, kad jie būtų geresni krikščionys. Ir tegul visa tai turi tau didesnę vertę, nei atsiskyrėlio gyvenimas.