Pranciškaus tikėjimo patirtis - strona lt

Atrodo, kad viena iš rimčiausių mūsų gyvenimo problemų –aiškumo pagunda. Labai daug dalykų supaprastėjo, tapo aišku, kas vyksta, nes tokie yra fizikos, biologijos, psichologijos, sociologijos mechanizmai. Vyksta taip, nes būtent taip turi vykti. O, iš tikrųjų, vykti niekas neturi. Pasaulis – tai paslaptis. Tas paslapties reikšmės praradimas, nenorėjimas į ją įeiti, būti jos sąmoninga dalimi, atitinkamai nukreipia mūsų mąstymą. O gal čia ne tiek nukreipimas, kiek apsiribojimas?  

Kaip gi mąstoma šiandien? Kiekvienas žmogus, kuris pasidavė aiškumo pagundai, dažniausiai mąsto taip: Yra, kaip yra, kam svarstyti daugiau? Geriau iš karto veikti, kad daugiau nepralaimėčiau, negu jau pralaimėjau. Kam gaišti laiką?!… Šiandien daugiau žiūrima į pasekmes, rezultatus ir vaisius. Tai, kas yra tvirta ir būtina, atrodo natūraliai ir aiškiai, taip aiškiai, kad apie tai dažniausiai nekalba ir, galų gale, pamirštama.  

Gal konkrečiau. Štai žmogus, žiūrėdamas gražius gamtos filmus apie jūros gelmes, staiga pats panoro išvykti prie artimo ežero, kad jo dugne stebėtų gyvenimą. Negaišdamas laiko, iš karto pradėjo įgyvendinti savo svajones. Daug dirbo, taupė, kad kuo greičiau nusipirktų motorinę valtį. Ir taip atsitiko. Jau po metų buvo pasiruošęs vykti. Pagaliau atėjo ta graži svajonių diena. Įšoko į ežerą ir nusiskandino. Pamiršo, kad nemokėjo plaukioti.  

Kartais ši istorija gali priminti ir mūsų gyvenimą, mūsų gyvenimą su Dievu… Kam gaišti laiką? Gerai būtų, jei mes tą laiką prarastume, o gal prarastume ką nors daugiau, kad galėtume grąžinti viską. Norėčiau, kad mūsų susitikimas su Šv. Pranciškumi padėtų mums suvokti, kas gi yra aišku. Dažniausiai, analizuodami Šv. Pranciškaus gyvenimą, pabrėžiame jo gyvenimo skurdą, meilę būtybėms, džiaugsmą. Tačiau man atrodo, kad tai tik vaisiai, žodžiai, ekspresijos jo žavingame gyvenime. Todėl mano įsitikinimus būtina (paremtus Pranciškaus pažinimu bei Dievo patirtimi pranciškoniškame kelyje) pradėti nuo tikėjimo problemos, be kurios neįmanoma suprasti tiesos apie Pranciškų, Dievo vyrą, kuris gali mus išmokyti Evangelijos paprastumo, o taip pat padėti atnaujinti vienybę su mūsų Viešpačiu – Kristumi.  

Tikėjimas – ne intelekto, bet gyvenimo problema. Tam, kad tikėtume, kad būtume krikščionys, kad visiškai jaustumėmės Dievo vaikais, neužtenka įsitikinimo, kad Dievas yra. Juk kiekvienas, logiškai mąstantis žmogus žino arba pripažįsta Dievo, Absoliuto, Pirmos Priežasties egzistavimą. Nekalbame apie paprastą įsitikinimą, žinias ar tikrumą. Juk ir piktos dvasios žino, kad Dievas yra; žino net ir daugiau, žino, kas yra Kristus, pasak Biblijos, tiki ir dreba. O juk jos nėra krikščionys. Ne apie tokį tikėjimą kalbame: pakankamai žinoti apie Dievą, bet daryti savo - tai nėra tikėjimas.  

Pažvelkime į Pranciškų. Jis nebaigė seminarijos, lankė tik parapijinę mokyklą šalia Šv. Jurgio bažnyčios. Šiek tiek pramoko lotynų kalbos, išmoko skaičiuoti, rašyti kreivas raides, poterius ir išsigandusiu žvilgsniu žiūrėjo į didįjį Dievą. Ką tas vargšelis žinojo apie Dievą – tikrą, gyvą, mylintį? Koks buvo jo tikėjimas?  

Eidavo į bažnyčią, kaip ir mes visi. Nemanykime, kad jis buvo nenaudėlis! Galų gale, buvo kilęs iš geros šeimos – krikščioniškos, katalikiškos (tuo metu visi buvo krikščionys). Eidavo į bažnyčią, paaukodavo centų, kai ką duodavo elgetoms ir taip gyveno. Džiaugėsi gyvenimu: linksminosi, spoksojo į merginas, šoko. O mintys apie riterišką gyvenimą neduodavo ramybės. Kur gi buvo jo tikėjimas? Buvo - bažnyčioje.

Toks jo tikėjimas buvo tol, kol nesutiko Dievo. Išgirdo Jį Spoleto, kur – pakeliui į karą Apulijoje – miegodamas išgirdo balsą: “Pranciškau, kam geriau tarnauti Ponui ar tarnui?” Pranciškus atsakė: ”Ponui.” - “Tai kodėl dėl tarno apleidi Poną, o dėl pavaldinio kunigaikštį?” Pranciškus ilgai negalvodamas, paklausė: “Ką nori, Viešpatie, kad padaryčiau?” – “Sugrįžk namo, ten daugiau suprasi.” Ir ką Pranciškus padarė? Palaukė iki ryto ir išvyko namo. Štai, kaip palaidojo savo svajones apie riterišką gyvenimą. Kodėl taip padarė? Nes išgirdo Dievo balsą? Be abejo. Bet tai dar ne viskas. Taip padarė, nes patikėjo. Patikėjo, kad tai ne joks miražas ir ne jokia iliuzija. Patikėjo, kad tai buvo Dievo balsas, kad tai buvo Dievas. Sugrįžo, nes patikėjo, kad Asyžiuje tas pats Dievas turėjo jam pasakyti daugiau, kad Asyžiuje turėjo suprasti, ko Dievas nori iš jo. Jeigu ne tikėjimas, Pranciškus nesugrįžtų. Jeigu ne tikėjimas, Pranciškus suprastų šį sapną – viziją, kaip kiekvieną kitą sapną, kaip tas pačias mintis, kurių klajoja tūkstančiai po gyvą, jauną galvą.  

Tas pirmas, konkretus, sąmoningas ir ryžtingas Pranciškaus tikėjimo veiksmas – krikšto konsekracijos vaisius, Dieviškosios Dvasios dovana, kuri jaudina širdį ir protą – pamažu pradeda jį keisti. Pranciškus jau žino ne tik tai, kad Dievas yra, bet, žino, kad jis gyvas, kad kalba. Todėl Pranciškus įsiklauso, atsimerkia, kad daugiau išgirstų ir pamatytų, kad viską suprastų, ką Dievas turi jam perduoti.  

Atėjo ta palaimintoji diena, susitikimo diena prie Jokūbo šulinio. Pranciškus raupsuotojo akyse pamatė Kristaus akis. Pamatė, nes patikėjo. Be tikėjimo raupsuotas lieka raupsuotu ir kelia pasibjaurėjimą. O Pranciškus jį pabučiavo. Šitame susitikime Jėzus jį stipriai palietė savo meile ir pakeitė jo širdį. Jis net pats su jauduliu prisimena savo Testamente šį įvykį: “Man, broliui Pranciškui, Viešpats taip pasakė pradėti atgailos gyvenimą: kai buvau nuodėmingas, raupsuoti atrodė man labai bjaurūs. O Viešpats rodė man, kad esu toks pat kaip ir jie, gailėdavo mūsų.

O kai pasitraukdavau nuo jų, tai, kas atrodė man kartu, pasikeitė į dvasios ir kūno saldumą. Vėliau, ilgai nelaukdamas, palikau pasaulį.” Pranciškus patikėjo, kad tai Jėzus Viešpats suteikė jam praregėjimo ir atsivertimo malonę. Patikėjo, kad tai buvo Viešpats. Patikėjo, kad tai Viešpats davė jam…, kad tai pats Viešpats… Ne Pranciškus, bet Viešpats. Tai nebuvo kažkokia užgaida, jaunatviškas pasiutimas, pamišimas, bet Dievo veiksmai.  

Pranciškus patikėjo ir nenusivylė. Nenusivylė todėl, kad patikėjo. Jei nepatikėtų ir nesugrįžtų iš Spoleto į Avyžių, neišgirstų šv.Damijono bažnytėlėje nuo kryžiaus kalbančiojo Jėzaus. Būtent čia, Jėzus atsakė jam į klausimą, užduotą anksčiau: “Ką nori, Viešpatie, kad padaryčiau?” – “Pranciškau, eik ir atstatyk mano namus.” Pranciškui nereikėjo kartoti. Nedvejodamas, pradėjo veikti. Kodėl? Todėl, kad patikėjo. Patikėjo, kad tas pats balsas, kurį išgirdo prieš keletą mėnesių miegodamas, dabar pasakė tai, ko laukė.  

Kai vieną kartą per šventas Mišias Pranciškus išgirdo Evangelijos ištrauką apie apaštalų išsiuntinėjimą, jis žinojo, kad tie žodžiai skirti jam. Tai dialogo tęsinys su Jėzumi. Pranciškus ryžtingai atsakė ir į šiuos žodžius. Atrodė, kad Pranciškus jau patyrė atsiskyrėlio ir vienuolio gyvenimą, tačiau ką tik išgirsti žodžiai nurodė jam naują ir šviesesnę gyvenimo kryptį. Tie žodžiai – ne tiek ženklas, kiek Jėzaus pasiūlymas ar net įsakymas. Juk jis jau gerai pažino Jėzaus balsą. Pranciškus suprato, nes patikėjo. Tikėjimas padėjo jam suprasti Jėzaus žodžių gyvumą, kuris buvo nukreiptas ne į apaštalus, bet į jį.

Bažnyčioje buvo Jėzus, gyvas Jėzus, kuris pravėrė lūpas ir prabilo į Pranciškų. Todėl Pranciškus užsimovė kuklų abitą – paprastą kryžiaus formos medžiagą, kuri saugojo nuo piktųjų dvasių, o svarbiausia, kad jis primynė Viešpaties ir Išganytojo laimėjimą ir atnešė ramybę: “Nebijokite: aš nugalėjau pasaulį” (Jn 16,33).

Pranciškus, išgirdęs tiesą, patikėjo. Žinojo, kad čia ne šiaip žodžiai, bet Dievo žodžiai. Pranciškus buvo atviras ir jautrus Dieviškosios Dvasios dvelkimui. Tikėjo. Tikėjo ir elgėsi, kaip Dievas liepė. Kuo toliau ėjo, tuo labiau tvirtėjo tikėdamas, o tas galingas tikėjimas labiau stiprino ir jaudino kiekvienu nauju Dievo dvelkimu.

Tikėjimas – tai malonė. Ypač šitokios malonės Dievas niekam negaili. Norėdami ją priimti, turime paklusti. Turime paklusti, kad mokėtume atsisakyti savo planų, prapažindami, kad yra kažkas, kas žino geriau, kas paprasčiausiai žino. Pranciškus patikėjo, kad jo planai – tai planai, skirti ne jam. Jų atsisakyti nebuvo lengva. Čia neturima omeny jų atsisakyti, bet iš naujo pasirinkti kelią, svajones. Su tikėjimu viskas yra nauja.  

Pranciškus sutiko gyvą Dievą, kuris atgaivino jį. Dievas atsistojo prieš jį, prabilo į jį, palietė jį. Tikėjimas atvėrė Pranciškui akis ir širdį. Pranciškus žiūrėjo ir matė gyvą Kristų, o širdis sakė – taip, tai Jis. Pranciškus neabejojo, nes “mūsų širdys buvo užsidegusios, kai girdėjo saldų balsą” (Lk 24,32). Pranciškaus Dievas atgijo ir daugiau nenumirė, nes Pranciškus įsimylėjo Jį ir pamišo, “apsirgo ir išprotėjo dėl meilės” (Gg 5,8). Pranciškus nieko daugiau nenorėjo, tik mylėti, dūkti ir dainuoti apie Jį visam pasauliui. Pranciškus įsimylėjo, nes pažinojo Dievo grožį, kuris buvo “saldus, vertas meilės, mylimas ir norimas, viršūnėje per amžius”.  

Todėl Pranciškus kitaip jau nenorėjo ir nemokėjo elgtis, nes per tą įsimylėjimą atsirado Meilė – Nukryžiuotoji Meilė, “jos kaitra kaip ugnies kaitra, nenumaldoma liepsna” (Gg 8,6). Jau šv. Damijono bažnyčioje prieš kryžių Pranciškus patyrė ir Nukryžiuotojo skausmą, ir jo meilės pasitenkinimą. Jau ten Nukryžiuotasis su savo žaizdomis aplankė Pranciškų tam, kad Alvernoje po devyniolikos metų išspaustų ant jo kūno stigmas, kaip antspaudą (Gg 8,6), kuria patvirtina meilės susivienijimą.

Tikėjimo dovana ar gyvo Dievo pažinimo dovana nešiojama “moliniuose induose, kad būtų aišku, jog ta galybės gausa plaukia ne iš mūsų, bet iš Dievo” (2Kor 4,7). Todėl reikia rūpintis ir dovana, ir indais. Pranciškus tai gerai suprato. Jis žinojo, kad yra vienas, tikras kelias, kuriame tie indai nesuduš. Šį kelią vėl gi atpažino tikėjimo dėka. Patikėjo, kad tai Dievas jam nurodė. Apie tai prisimena savo Testamente: “Kai Viešpats atsiuntė man brolių, niekas man nepaaiškino, ką turiu daryti, tik vienas Aukščiausiasis man pasakė, kad turiu gyventi pagal Šventąją Evangeliją”.  

Todėl pats Pranciškus ragino brolius, sakydamas taip: “Visi saugokimės, kad dėl kažkokios dovanos, darbo ar naudos žavesio nepasimestume arba neatgręžtume mūsų proto ir širdies nuo Viešpaties. Dėl šventos meilės, kuri yra Dievas, prašau visus brolius tiek ministrus, tiek kitus, kad pašalintumėme visus trukdymus, rūpesčius ir problemas, su švaria širdimi ir pamaldžiu protu kuo geriau tarnautumėme Viešpačiui Dievui, mylėtumėme Jį, garbintumėme ir gerbtumėme; nes būtent to Dievas labiausiai trokšta. Visada paruoškime šventovę ir gyvenvietę Tam, kuris yra Visagalis Dievas, Tėvas ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia”.  

Pranciškus suprato, kad tikras gyvenimas yra tada, kai per tikėjimą atrandame gyvą Dievą, atrandame Meilę, kuria yra Jis pats, ir atsakome į Jį su meile, ir liekame jame su tikėjimo galia. Jis taip pat suprato, kad reikia daug Dieviškos šviesos, kad aiškiai ir teisingai pamatytumėme, kad nepasimestumėme, bet ištvertumėme, paklusdami Dievo valiai, kuri veda prie išsipildymo. Viso to, melsdamasis prieš kryžių, prašė:  

Aukščiausiasis, garbingas Dieve, nušviesk mano širdies tamsumas

ir išmokink mane, Viešpatie, tikro tikėjimo, tvirtos vilties ir tobulos meilės,

o taip pat supratimo ir pažinimo,

kad galėčiau pildyti tavo šventą ir tikrą valią. Amen.