Žvelgdami į žmogaus gyvenimo kelią, pastebime, kaip dažnai jis yra susipainiojęs ir sunkus. Deja, mes nesame atkaklūs keliauninkai, einantys keliu, kurį nurodė mums Dievas. Taip dažnai pametame Jo pėdsakus, klaidžiodami lyg avys, kurios nutolo nuo savo bandos ir piemens. Ogi Jėzus Kristus, kuris yra visagalis ir gailestingas Dievas, trokšta mūsų laimės, trykštančios einant Tiesos keliais. Komplikuoti ir sudėtingi yra jausmai, kurie vieši jaunų žmonių širdyse – kaipgi dažnai yra ten maištas, atsisukimas nuo ligšiolinių vertybių ir autoritetų, nebyli sutikimo stoka pasaulyje egzistuojančiai suaugusiųjų tvarkai, kuri jiems atrodo tik bevertiškų teisių rinkinys. Vis dėlto atrodo, jog tokia padėtis mūsų pasaulyje nėra išskirtinė, priešingai, ji egzistavo nuolat, ir jaunimas palaipsniui prisitaikydavo prie visuomenės, kurioje jiems tenka gyventi, žinoma, įnešant gausybę pakitimų, kuriuos patys sugalvoja.
Jausmų gausa, dažnai plėšianti širdį ir kupina priešingybių, taip pat buvo būdinga Pranciškui Asyžiečiui, kuris gyveno saulėtoje Italijoje, sunkiais Bažnyčios bendruomenei laikais. Audringa jaunystė nesutrukdė žengti šventybės keliu, o tapo vartais į tobulumą ir patarnavimą artimiesiems. Pasirinkdamas neturto, skaistybės ir paklusnumo kelią, tapo gryno pasišventimo Gerajam Dievui gyvenimo simboliu, kadangi jis, ko gero, žemiškos kelionės metu, patyrė visų jausmų, kuriomis tik Dievas apdovanojo savo kūrinį.
Ir tokiu būdu kiekvienas, kuris prasiskverbia į Pranciškų, nesąmoningai prisiliečia prie aukštesniųjų, pakiliųjų dalykų. Kas artimiau susipažįsta su jo asmenybe ir nepaprastumu, nesugeba abejingai paklausti: “Viešpatie, kaip turėčiau elgtis?” Išganytojas, aukojantis savo gyvenimą išvaduoja žmogų, laukia atsakymo – tokio, kuris negali pasireikšti kitaip, negu meile. Šis jausmas, rodomas visiems varguoliams, yra meilė – reikli ir formuojanti žmogaus vidinį pasaulį. Tas tylus Meilės šauksmas, kur ta meilė nėra mylima… Apie tai Pranciškus žinojo, taip pat žino ir visi, kurie išskirtiniu būdu ketina sujungti su juo savo likimus.
Pažvelgus į Bažnyčios istoriją, galime pamatyti brolių pranciškonų šeimynos įnašą tikinčioms bendrijoms. Jai priklauso tie, kurie sujungė savo likimus kaip ir šv. Pranciškus, išgirdęs nuo kryžiaus Jėzaus žodžius: ” Pranciškau, eik ir taisyk mano Bažnyčią…”. Tai yra žodžiai, kupini taikos ir gėrio, apaštališkos aistros ir uolumo Dievo Namams, kuris pasireiškia gyvenimo liudijimu ir patarnavimu skelbiant Dievo žodį.
Atsakymas “TAIP”, kuris suskambėjo iš Pranciškaus lūpų, mūsų Ordino Tėvo, ragina žengti keliu, kuriuo pats šventasis priėjo prie krikščioniško tobulumo ir tikėjimo pilnaties. Ji yra kiekvienam ne tik visokeriopų išsižadėjimų pradžia, bet ir nuostabus nuotykis brolių bendruomenėje, vedantis susitikti su Kristumi – Numylėtiniu. Pranciškus įkvėpė daugelį žmonių: jį tapė, kūrė apie jį eiles, poemas, giesmes. Visgi ypatingas įkvėpimas – tai pašaukimas ir pasirinkimas gyventi jo Ordino šeimynoje. Tuo metu, kai pasaulyje viešpatauja materializmas ir troškimas praturtėti, jis įsako savo broliams gyventi be nuosavybės. Šių dienų valdžiai ir norui ją turėti yra priešpastatomas paklusnumas ordinui. Vaistas nuo pasileidimo turi būti skaistybė, kurią broliai aukoja Dievui kaip trečią įžadą. Tokiu būdu Asyžiaus varguolis formuoja kelią, kuris veda į šventybę, pasiaukojimą Dievui ir patarnavimą kitam žmogui.
Tikriausiai daugelis žmonių paklaustų, kam aprašinėti Kristaus dorybių ordino sėkimo kelią, ar jį suvokia dabartinis pasaulis. Tėvas Pranciškus rašė, jog laimina visus, kurie tik įstos į ordiną iki pasaulio pabaigos. Jis žinojo, jog užduotys, kurias turi pranciškonai, nesibaigs, kol Kristaus Karalystė reikalaus tikinčiųjų ir atsidavusių džiaugsmingam šūksniui “Mano Dievas ir viskas!” skelbėjų, esančio visur ten, kur broliai abituose su neturto juosta nukeliavo patarnauti. Šių žodžių tyrumas pakerėjo jau daugelį Šventojo Tėvo dorybių pasekėjų, padėdamas atskleisti malones, kurių Dievas nepašykštėjo jų širdims. Aukščiausiasis pats padeda mūsų gyvenimo kelyje, pasakinėdamas pašaukimo būdą, kuriuo mus apdovanojo ir suteikia malonę pamiršti viską, kas atskiria nuo Jo. Tai lyg meilės antspaudas, kuris ypatingu būdu užbaigia dovanų visumą, kurių gavo kiekvienas iš mūsų. Mūsų Viešpats yra dosnus Dievas.
Pranciškus nesugebėjo atsakyti į klausimą, nuolat užduodamą broliams apie pasisekimo paslaptį, o taip pat apie Dievo palaimą, supančią ir gausėjančią, naują ordino šeimyną. Jo šeimyną. Darbas, kurį pradėjo Asyžiaus varguolis, tęsiasi toliau ir vystosi nuosekliai, patarnaudamas Bažnyčiai. Ir šiandien norime paklausti mūsų Tėvo: “Pranciškau, kodėl paskui Tave?..”. Tikriausiai jis atsakytų: “Galbūt Dievas nesurado nuodėmingesnio už mane…”.