Lietuvos šventieji - strona lt

Būdamas 17 metų, 1930m. rugsėjo 9d. įstojo Nepokalianove į pranciškonų ordiną (Mažesniųjų Brolių Konventualų Ordinas). Naujokyną atliko nuo 1931m.birželio 14d. iki 1932m. liepos 16d. Amžinuosius įžadus davė 1935m. rugpjūčio 2d. Vyresnieji apibūdino jį trumpai: ,,Visais atžvilgiais labai geras. Daugiau tokių!" Tikriausiai dėl to gavo vienuolinį vardą Bonifacas (lot. darantis gėrį).  

Brolis Bonifacas pasišventė spausdinto žodžio apaštalavimui, dirbo atsakingose pareigose Nepokalianovo spaustuvėje, iš kur į visą pasaulį buvo platinamas ,,Nekaltosios Riteris", ,,Mažasis Nekaltosios Riteris" bei kiti katalikiški leidiniai. Priklausė pranciškoniškajai Gaisrininkų komandai.  

Prasidėjus II-jam pasauliniam karui pasiliko vienuolyne ir rizikuodamas gyvybe padėjo išsaugoti spausdinimo įrenginius. Visuomet buvo ramus ir susitvardęs. 1941m. spalio 14d. Gestapo areštuotas kartu su kitais penkiais broliais, tame tarpe su pal. Timotiejum Stanislovu Trojanovskiu (1908-1942) ir buvo uždarytas Paviako kalėjime. Vienuoliai neprarado vilties, meldėsi, giedojo religines giesmes, dvasiškai stiprino kitus kalinius, dalinosi su jais savo maisto daviniu.

1942m. sausio 8d. brolis Bonifacas tapo Osvencimo kaliniu ir gavo numerį 25447. Buvo priskirtas prie dvasinių asmenų kategorijos, o su tokiais kaliniais buvo elgiamasi ypatingai žiauriai. Dirbo sunkiausius darbus statybinių medžiagų transportavime, žvyro kasykloje ir kaip stogdengys prie namų remonto.  

Buvo mušamas ir žeminamas, bet viską kantriai kentė tikėjimo dvasioje. Mirė kalėjimo ligoninėje 1942m. balandžio 10d. dėl plaučių uždegimo komplikacijų. Turėjo 29 metus. Jo kūnas buvo sudegintas lagerio krematoriume.

Palaimintuoju paskelbtas 1999m. birželio 13d. Varšuvoje, septintosios Jono Pauliaus II-jo apaštališkosios kelionės į Lenkiją metu.

MINĖJIMAS BIRŽELIO 12d.

Būdamas šešerių metų pradėjo lankyti pradinę mokyklą Vilniuje. Po jos baigimo tęsė mokslus Vilniaus J.Lelevelio v. Realinėje Gimnazijoje, o vėliau A.Mickevičiaus Humanitarinėje Gimnazijoje. Brandos atestatą gavo 1933m. birželio 16d.

Po gimnazijos baigimo nusprendė pasišvęsti Dievo tarnystei. Svarstė, ar tapti dieceziniu kunigu, ar vienuoliu. Pagaliau pradėjo studijuoti Vilniaus Aukštesnėje Dvasinėje Seminarijoje. Visgi vienuolinio pašaukimo balsas buvo toks stiprus, kad po metų jis paliko seminariją ir įstojo į Mažesniųjų Brolių Konventualų Ordiną.

Į Nepokalianovo bendruomenę atvažiavo ir buvo priimtas į Ordiną 1934m. rugpjūčio 17d. Vienuolinį abitą apvilko 1934m. rugsėjo 1d., o kartu su juo priėmė naują vardą Antoninas ir pradėjo metus trunkantį novicijatą.

Novicijatą atliko Nepokalianove, kur 1935m. rugsėjo 2d. tėvui gvardijonui Florijonui Michalui Koziura (1887-1966) davė pirmuosius vienuolinius įžadus. Toliau tęsė filosofijos ir teologijos studijas Krokuvoje, kur išvyko 1935m. rugsėjo 10d.

Amžinuosius įžadus davė Krokuvoje 1938m. lapkričio 1d., o 1939m. gegužės 1d. Krokuvos vyskupas augziliaras Stanislovas Rospond (1877-1958) suteikė jam kunigo šventimus. Šio momento nesulaukė jo tėvas, kuris mirė 1938m. Primicijines mišias aukojo 1939m. birželio 13d. Vilniuje.

Buvo nukreiptas į Nepokalianovo vienuolyną, kur atvyko 1939m. liepos 2d. Vienuolyno gvardijonas - šv. tėvas Maksimilijonas Raimundas Kolbė (1894-1941) gan greitai paskyrė jį savo antruoju pavaduotoju, taigi antruoju vienuolyno vikaru ir laikraščio ,,Miles Immakulata" redaktoriumi.

Tėvas Bajevski buvo uolus kunigas, pasižymintis giliu tikėjimu, neeilinėmis žiniomis, dievobaimingumu, maldos dvasia ir delikatumu kitų atžvilgiu. Dėl silpnos sveikatos pirmuosius mėnesius po atvykimo į Nepokalianovą praleido poilsio name, taip vad. ,,Laski" - ,,Miškelis". Ten užklupo jį II pas. karas. Kai 1939m. rugsėjo 19d. Vokiečiai areštavo ir išvežė beveik visus vienuolius iš vienuolyno, ,,Miškelio" gyventojams pavyko išvengti persekiojimo.

Tačiau jis neišvengė antrojo arešto. 1941m. vasario 17d. Gestapo suėmė jį, tėvą Maksimilijoną, tėvą Pijų Liudviką Bartosiką (1909-1941) bei kitus 2 vienuolius ir uždarė juos Paviako kalėjime Varšuvoje. Būdamas kalėjime, tėvas Antoninas stiprino visus dvasiškai. Jis nenusiėmė vienuolinio abito, tuo stiprindamas esesininkų persekiojimus.

1941m. balandžio 4d. buvo atvežtas į Auschwitz-Birkenau (Osvencimo) koncentracijos stovyklą, kur gavo numerį 12764. Jau atvykimo dieną buvo brutaliai sumuštas su vainikėliu, kurį nešiojo prie diržo ir nenorėjo jo išniekinti sutrypiant. Kruvinas ir sutalžytas, jis buvo patalpintas ligonių kambaryje. Be sumušimo jis dar kentėjo dėl vidurių šiltinės. Nepaisydamas savo ligos, patarnavo ligoniams, palaikė juos fiziškai ir dvasiškai, ypač klausydamas išpažinčių ir taip rizikuodamas savo gyvybe. Vakarais vadovavo bendrai maldai. Lagerio kankinimus pakėlė kantriai, kartodamas: ,,Esu nukryžiutas kartu su Kristumi".

Išsekintas darbo, nežmoniškų sąlygų, kankinimų ir ligos, mirė 1941m. gegužės 8d. Osvencime, Lenkijoje. Kalėjimo draugas kun. Konradas Švedas (1912-1988) perdavė jo priešmirtinį sveikinimą: ,,Pasakyk mano broliams Nepokalianove, kad numiriau čia ištikimas Jėzui ir Marijai". Jis mirė, o jo paskutiniai žodžiai buvo: ,,Jėzus ir Marija".

Tėvas Antoninas yra Katalikų Bažnyčios oficialiai pripažintas kaip kankinys už tikėjimą. Parengiamieji darbai beatifikacinei bylai buvo pradėti 1994m. kovo 9d. Nuo 1994m. gegužės 26d. iki gruodžio 12d. buvo vedama septynių pranciškonų konventualų informacinė byla. Tuo metu buvo sistemingai apklausiami liudininkai ir renkami dokumentai apie kankinių gyvenimą. Nuo 1994m. gegužės 26d. jiems priklausė Dievo Tarnų vardas. Šventųjų Skelbimo Kongregacija 1995m. sausio 4d. dekretu leido pradėti šių septynių vienuolių beatifikacinę bylą, kuri buvo vedama Varšuvos Metropolinėje Kurijoje. 1999m. kovo 26d. Vatikane, dalyvaujant pal. Jonui-Pauliui II (1920-2005), buvo paskelbtas dekretas apie 108 Dievo Tarnų, hitlerinės okupacijos kankinių 1939-1941m. laikotarpio, kankinystę.