Šv. Pranciškaus ordinas yra brolių bendruomenė, kuri buvo įkurta Popiežiaus patvirtinimu, kuriame buvo kalbama apie šv. tėvo Pranciškaus ir jo pirmųjų brolių gyvenimo būdą. Verta paminėti, jog pranciškonų vienuolių šeimynos istorijos ištakose nebuvo jokių konkrečių veiksmų, kurių tikslas būtų reguliarus bendruomeninis gyvenimas. Pranciškus nesistengė įkurti ordino. Jis norėjo gyventi pagal Evangeliją, o jo tikslas buvo sekti Jėzumi Kristumi, griežtai laikytis Jo dieviškų dorybių. Pradėdamas savo atsivertimo kelią, nesitikėjo tapti gausios savo mokinių šeimynos tėvu, jis net nemanė, jog kas nors prisijungs prie jo. Vis dėlto netrukus atsirado jaunų žmonių, pasiruošusių padėti vargšams tuo pačiu metu pripažįstant neturtą.
Iš pradžių tai buvo seni riteriškų Pranciškaus nuotykių draugai, o netrukus prisijungė ir kiti, susižavėję brolių iš šv. Damijono bažnytėlės gyvenimo grožiu ir radikalizmu. Jų požiūris į supantį pasaulį buvo labai paprastas, kaip ir požiūris į Tėvo Esybę danguje. Jie neturėjo nei jokios sudėtingos teologijos, nei spekuliacijos, tik pačiu gyvenimo liudijimu skelbė Aukščiausiojo šlovę, galybę ir meilę. Brolių atgailos pamokslininkavimas turėjo didelį pasisekimą, prisidėjo prie gausių atsivertimų žmonių tarpe, tuo pačiu pritraukiant naujus narius į bendruomenę.
Dėl vis didėjančio naujų šeimynos narių skaičiaus Pranciškus buvo priverstas parašyti pirmąją gyvenimo regulą, lyg tokią taisyklę, kokiu būdu jo broliai turi vykdyti savo misiją. Vis dėlto tai nebuvo raidinis įsakymų ir draudimų sąrašas, o sakiniai parinkti iš šventosios Evangelijos, kuri turėjo būti pranciškonų atgailos gyvenimo pagrindas. 1209 metais Pranciškus gavo Popiežiaus Inocento III žodinį tos regulos patvirtinimą, kuriame jis pritaria tokiam vienuolių idealų vykdymo būdui. Galutinė pranciškonų Regulos versija buvo Bažnyčios priimta 1223 metais ir, nors ji yra labiau išplėsta ir suformalinta negu pirmas užrašas, ji toliau perduoda dvasios kibirkštį, kuris įžiebia brolių širdis. Regulos autorius, žinoma, yra šv.tėvas Pranciškus.
Jau pirmieji jos sakiniai aiškiai apibrėžia vaidmenį, kurį vienuoliai turi atlikti Bažnyčios bendruomenėje ir kaip privalo gyventi: “Regula ir mažesniųjų brolių gyvenimas turi remtis mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus šventąja Evangelija ir gyventi paklusniai, be turto ir skaistybėje”. Evangelija, kuri yra visų brolių veiksmų norma, yra tuo pačiu metu pirmoji ir paskutinė taisyklė, reguliuojanti jų kasdienį skubėjimą Dievo link ir kitų vedimą prie Jo. Viso ordino būdas yra kontempliacinis – veiklus: tai reiškia, kad visi veiksmai, kurių imsis vienuoliai, privalo būti paremti malda, glaudžiai susijusia su ganytojišku darbu. Evangelija yra diegiama, remiantis brolių bendruomenės gyvenimu, kuriame vienuoliai dalijasi visais savo gyvenimo džiaugsmais ir nepasisekimais. Tos šeimynos vidurys yra pats Jėzus Kristus, kuris pašaukė visus brolius sekti juo ir vykdyti Pranciškaus atrastus šventuosius idealus.
Istorija nebuvo palanki pranciškonams, daugelį kartų smogdama į jų gyvenimo ir patarnavimo Bažnyčiai pagrindus, naikindama jų struktūras, neigiamai veikdama vienuolių darbą. Europoje Pranciškaus įpėdiniai pasirodė XIII amžiuje ir nuo to laiko jų veikla nenutrūksta. Visą šį laiką broliai abituose, apsijuosę balta juosta su trimis mazgais, stengiasi įjungti į evangelizacijos ir ganytojišką veiklą visus vargšus Bažnyčios vaikus. Būtų neįmanoma aprašyti daugybę patarnavimų, kurių savo istorijoje ėmėsi ordino nariai.
Vis dėlto per amžius įvyko daugybė rimtų pasikeitimų visoje pranciškonų šeimynos struktūroje, kadangi Pranciškus neapibrėžė tikslių brolių gyvenimo rėmų, pateikdamas, kaip jau sakėme, Evangeliją kaip pagrindinį jo determinantą. Laikui bėgant, po švento tėvo mirties (1226) tarp brolių susikūrė įvairios grupės, turinčios skirtingų idealų, ir nevisada gebančios susitarti tarpusavyje. Dalis brolių stengėsi kuo tobuliau patarnauti Bažnyčiai besilavindami, liudydami gyvenimu, sakydami pamokslus tikintiesiems, rašydami mokslo darbus, gyvendami gausiuose žmonių susibūrimuose ir visur ten, kur jų nuomone, būtina.
Toks gyvenimo būdas reikalavo susibūrimo konventuose, kitaip sakant, vienuolynuose, reikalavo reguliaraus gyvenimo bendruomenėse. Tuo pačiu metu kiti broliai, troško sekti paslėptu švento Pranciškaus gyvenimu, pasirinkdami atsiskyrėlių gyvenimą, tylą, slėptuvę, pasišventinimą maldai, kontempliacijai ir paprastiems brolių išgyvenimams.
Konfliktas, augantis tarp įvairių grupių, 1517metais privertė ordiną suskilti į dvi nepriklausomas šeimynas. Tolimesni skilimai, kitų reformų išsiskyrimas, sugrįžimas prie pirminių idealų, vidinė reforma nebuvo svetimi pranciškonų šeimynai, o tai rodė jos gyvastingumą ir tendenciją kuo labiau suartėti su švento įkūrėjo asmenybe. Šiuo metu Bažnyčioje turime tris I Ordino šeimynas: Mažesnieji Broliai Konventualai (pranciškonai juodais abitais, paveldėtojų grupės, pasirenkančios bendruomenės vienuolių gyvenimą), Mažesnieji Broliai (kuriuos galime atpažinti pagal tamsiai rudą abitų spalvą) ir Mažesnieji Broliai Kapucinai (vilkintys abitą su ilgu gobtuvu).
Taigi Mažesniųjų Brolių Konventualų ordinas yra šv.Pranciškaus sūnų šeimyna, įgyvendinanti savo tėvo nubrėžtus tikslus. Pranciškonų dvasiškumas amžiais formuojamas mūsų Ordino, yra ypač atviras Šventosios Dvasios įkvėpimams, o tai padeda mylėti Nukryžiuotąjį Jėzų, esantį kitame žmoguje ir džiaugsmingai patarnauti visiems varguoliams. Būdingas bruožas, suteiktas mūsų Įkūrėjo, yra didžiulė garbė Nekaltajai Marijai, o taip pat ištikimybė Popiežiui ir katalikų Bažnyčiai. Pagrindinis tikslas – kurti Dievo Karalystę žemėje, ją įgyvendinti sekant Evangelijos patarimais ir ją evangelizuoti.
Bendruomenės dirba įvairiose parapijose, užsiima labdara, leidyba, mokslu visame pasaulyje. Savo istorijoje Ordinas davė Bažnyčiai daugybę šventųjų ir palaimintųjų, kurie buvo be galo ištikimi tikslams, Įkūrėjo nubrėžti, o gyvendami pagal jo charizmą pasiekė krikščioniškąją tobulybę. Tokie pranciškonai kaip šv.Antanas Paduvietis, šv.Maksimilianas Maria Kolbė, taip pat ir daugybė kitų, yra šiuolaikiniams žmonėms pavyzdys, o jų užtarimas padeda pažinti Dievą. Lietuvoje mūsų Ordinas įsikūręs nuo XIII amžiaus. Pranciškonai, amžiais nenutraukdami darbo, nuosekliai įgyvendina savo veikla ir evangeliniu gyvenimo liudijimu didžiausią išsakytą Švento Tėvo Pranciškaus norą: “Gerasis Dieve, padaryk mus Tavo taikos įrankiais…”.