Žiemą, kai kartą šventas Pranciškus kartu su broliu Leonu ėjo iš Perudžos pas Angelišką Dievo Motiną, jiems labai trukdė didelis šaltis. Tada Pranciškus pašaukė brolį Leoną, einantį priekyje ir tarė: ”Broli Leonai, jei mažesnieji broliai visur duotų didelį šventumo ir tobulėjimo pavyzdį, gerai atsimink, tai dar nebūtų tobulas džiaugsmas”.
Šventas Pranciškus paėjęs šiek tiek toliau, pašaukė jį antrą kartą: “O Broli Leonai, jei mažesnysis brolis akliems grąžintų regėjimą, šlubiems sveikatą, kurčiems klausą, nejudriems eiseną, nebyliems kalbėjimą, išvarytų velnią, o labiau atgaivintų tuos, kurie mirė prieš keturias dienas, užsirašyk, tai dar nebūtų tobulas džiaugsmas”.
Ir paėjęs dar šiek tiek, vėl garsiai sušuko: “ O Broli Leonai, jei mažesnysis brolis išmoktų visas kalbas, išmanytų visus mokslus ir visus raštus taip, kad mokėtų pranašauti, nuspėti ne tik ateities dalykus, bet ir sąžinės, sielos paslaptis, užsirašyk, kad ne tai yra tobulas džiaugsmas.”
Paėjęs šiek tiek toliau, Šventas Pranciškus sušuko dar garsiau: “O broli Leonai, Dievo avinėli, jei mažesnysis brolis kalbėtų angelų kalba, skaičiuotų žvaigždžių eiles, išmanytų vaistažolių galią, ir, jei išaiškėtų visi žemės turtai ir jis pažintų visų paukščių, žuvų, gyvulių, žmonių, medžių, uolų, šaknų ir vandenų savybes, užsirašyk, kad ne tai yra tobulas džiaugsmas”. Ir paėjęs dar šiek tiek, garsiai pašaukė: “O broli Leonai, jei mažesnysis brolis taip gerai mokėtų skaityti pamokslus, kad net atsivertų visi netikintys į Kristaus tikėjimą, užsirašyk, kad ne tai dar yra tobulas džiaugsmas.”
Kai Šventas Pranciškus praėjo taip kalbėdamas daugiai nei dvi mylias, brolis Leonas labai nustebęs, paklausė: ”Tėve, dėl Dievo meilės, prašau tavęs, pasakyk, kas gi yra tas tobulas džiaugsmas ?”
O Šventas Pranciškus tarė taip: “Kai atsistosime prieš Angelišką Dievo Motiną sušlapę, sušalę, aptaškyti purvu, išalkę ir pasibelsime į vienuolyno duris, o durininkas išeis piktas ir tars: “Kas jūs tokie?” – o mes atsakysime: “Esame du jūsų broliai”; o jis pasakys: “Meluojate, jūs du nenaudėliai, kurie bastosi, apgaudinėja pasaulio žmones, apvagia vargšus – dinkite iš čia!” ir neatidarys mums durų, palikdamas sušalusius ir alkanus nakčiai. Jei kantriai ištversime šiuos įžeidimus, rūstumą bei pyktį, pagalvodami paklusniai ir su meile, kad šis durininkas pažįsta mus gerai, bet Dievas tyčia liepė jam kalbėti prieš mus. O broli Leonai, užsirašyk, kad tai būtų tobulas džiaugsmas.
Jei toliau belsimės, o durininkas išeis susierzinęs ir mus išvarys, kaip įkyrius nenaudėlius, įžeidinėdamas ir skeldamas antausį, rėkdamas: “Eikite iš čia, niekšai ir plėšikai, eikite į ligoninę, nes čia negausite nei valgio, nei nakvynės. Jei visa tai ištversime, iškankinti bado ir šalčio, naktį belsimės toliau, šauksime, graudžiai verksime, prašysime dėl Dievo meilės atrakinti mums duris ir įleisti į priemenę, o tas dar piktesnis pasakys: “O begėdiškos padaužos, duosiu jums, tiek, kiek esate verti.” Išeis su šakota lazda, stvers už gobtuvo, mes ant žemės, išvolios sniege ir muš su ta lazda be paliovos; jei visa tai ramiai ištversime, galvodami apie palaiminto Kristaus kankinimus, kuriuos turime ištverti dėl meilės jam, o broli Leonai, užsirašyk, kad tai būtų tobulas džiaugsmas.
Taigi klausyk, broli Leonai, pabaigos. Iš visų Šventosios Dvasios malonių bei dovanų, kurias Kristus duoda savo draugams – tai savęs nugalėjimas, išsižadėjimas ir noras dėl Kristaus meilės ištverti visas kančias, skriaudas, įžeidimus ir varginimus. Negalime didžiuotis jokiomis kitomis Dievo dovanomis, nes jos nėra mūsų, o tik Dievo. Taigi Apaštalas sako: “Viską, ką turi yra Dievo. O jeigu viskas yra Dievo, kodėl didžiuojasi lyg tai būtų tavo. Galime didžiuotis tik vargo ir kančios kryžiumi. Todėl Apaštalas taria: “Didžiuosis tik mūsų Viešpaties, Jėzaus Kristaus, kryžiumi.”