Jadvyga buvo karalienė. Ji buvo ne tik valdovė kitiems, bet ir turėjo teisę spręsti apie savo likimą. Jos trumpa biografija, apimanti 1374-1399 metus, parodo mums ją ne tik kaip valdovę, bet ir kaip pavaldinę, sąmoningai priklausančią Dievui, kuris yra visų mūsų Viešpats.
Jadvyga - asmuo, išskirtinai apdovanota įvairiausiais talentais ir galimybėmis, todėl galima teigti, jog buvo visapusiškai nepriklausoma. Tačiau visas tas vertybes ji pateikė Kristui. Tuomet, kai buvo labiausiai vertinami žmonių pasiekimai, Jadvyga parodo, jog pirmoje eilėje reikia garbinti Dievą. Visame jos gyvenime aiškiai matomas Jo buvimas. Visame kame Jis buvo labiausiai šlovinamas.
Gyvenimas ir tikėjimas
Jadvyga kilusi iš karališkos šeimos, kuri turėjo jos atžvilgiu savo planų; tačiau šios jaunos, Piastų ir vengrų Andegavenų giminės karalaitės gyvenimas pasuko visiškai kita kryptimi, negu buvo tikėtasi. Vieni sako, jog tai likimas, bet mes, kaip žmonės tikintys, žinome, jog tai Dievo valia - nuslėptas ketinimas, kurį Dievas turi kiekvieno žmogaus atžvilgiu.
Dinastijų planuose Lenkijos sostas nebuvo jai skirtas. Vis dėlto po ankstyvos tėvo Liudviko mirties (1382 m.), ir savo vyresnės sesers Kotrynos, Jadvyga turėjo palikti tėvų namus ir kaip dešimties metų vaikas priimti Lenkijos karūną (tai įvyko Vavelio katedroje 1384m. spalio 16d.). Ji buvo tam gerai parengta, įgijusi stropų auklėjimą tikėjime ir išsilavinimą, puikiai žinanti lenkų kalbą, kurios galbūt išmoko Budzinsko dvare iš močiutės Piastuvnos ir Kazimiero Didžiojo dviejų dukrų, Annos ir Jadvygos, kurios ten kurį laiką gyveno.
Iš tėvų valios Jadvyga turėjo tapti Vilhelmo Habsburgo žmona ir austrų kunigaikštiene, bet jos išvykimas į Lenkiją ir gilus tikėjimas padarė tai, jog jos svarbiausiu tikslu tapo kuo platesnis Dievo Karalystės paskleidimas. Todėl ji sutiko ištekėti už lietuvių kunigaikščio Jogailos (1386 m.vasario 18d.), kuris priėmė krikštą ir atidarė pagoniškai iki tados Lietuvai Evangelijos vartus.
Kaip karalienė ir žmona, ji troško būti ir motina, tačiau Dievas ir vėl sudarė kitas aplinkybes. Po laukimo laikotarpio - džiaugsmingo kraštui, o jai pilno susimąstymo ir netikrumo - ji pagimdė dukrelę Bonifaciją ("bonum facere" reiškia "daryti gerą"), kuri vos po kelių dienų mirė, o neužilgo po jos - 1399 m. liepos 17d. - ir ji pati, ramiai susitaikiusi su taip ankstyvu išėjimu. Iki galo neišsipildžiusi fizinė motinystė peraugo į nepaprastą dvasinį vaisingumą, matomą ir šiandien. Tame trumpame, bet nelengvame gyvenime pažinome Jadvygą, kupiną tikėjimo, ramybės ir išminties. Iš kur ji sėmėsi jėgų, kad atlaikytų ir nesipriešintų sunkumams, viską švelniai priimtų iš Dievo rankos? Tą galią duodavo jai Kristus . Ji gerai suprasdavo meilę ir auką - Kristaus Kryžių, kuris yra Krikščionių išmintis ir mūsų vienintelė viltis (pl.1 Kor 1,23-24).
Kartu su tikėjimu, iš tėvų dvaro ji atvežė Nukryžiuotojo atvaizdą, kuris buvo pakabintas Vavelio katedroje viename iš šoninių altorių ir žinomas kaip Juodasis Krucifiksas. Ji dažnai meldėsi prie Kryžiaus, vedė kalbą su Kristumi, svarstė Jo akivaizdoje visus sunkius ir rimtus reikalus. Su Juo kėlė ir priimdavo sprendimus, kurie viršydavo jos galimybes, išmintingai sugebėdama pateikti juos kartais nepatenkintiems pavaldiniams.
Iš šio Kryžiaus atvaizdo Kristus, į kurį ji buvo įsižiūrėjusi, turėjo jai pasakyti: "Daryk tai, ką matai", ragindamas ją sekti Jo pavyzdžiu aukoje iš meilės žmonėms. Visame jos gyvenime matomas nepaprastas paklusnumas Kristui . Patirtą džiaugsmą ji jungė su Kristaus garbe, o skausmą panardindavo Jo žaizdose. Galima sakyti, jog jos gyvenimas praėjo Kryžiaus šešėlyje.
Savo tikėjimą Kristaus buvimu ji išreikšdavo dažnu dalyvavimu šv. Mišiose ir paslėptojo Eucharistijoje Dievo šlovinimu. Kai pati negalėdavo garbinti Esančiojo Švenčiausiame Sakramente - nes pareigos vedė ją pas žmones - pasirūpino nuolatine Viešpaties Jėzaus adoracija, įsteigdama Vavelio Katedroje kolegiją šešiolikos psalmininkų, kurie psalmių giedojimu pasikeisdami garbino Dievą. Ji tapo ištikima Dievo meilės augimo išreiškėja ir dangaus karalystės platintoja. ,,Tą meilę, kurią jai apreiškė Kristus, ji skleidė tarp žmonių. Troško, kad visi joje gyventų "- taip apie ją prieš metus rašė Kardinolas Karolis Wojtyla.
Jadvyga kaip karalienė rūpinosi savo pavaldiniais taip, kaip savo vaikais. Jai rupėjo, kad žmonės nekentėtų vargo, ypač dvasinio. Tikėjimą vertino kaip didžiausią turtą, rūpinosi jo kėlimu. Vertino teologijos žinias, kurios tikėjimą daro šviesų ir sąmoningą. Todėl ji buvo tikroji studijuojančiųjų dvasininkų globėja. Misjoneriams iš Lietuvos įsteigė namą greta Karolio Universiteto Pragoje, kol Krokuvos Akademijoje buvo įkurtas Teologijos fakultetas. Jau 1397 metais ji gavo kunigų - profesorių sutikimą steigti tokį pat fakultetą Krokuvoje. Išlaikydavo studijuojančius dvasininkus, o akademijos renovacijai ir Teologijos fakulteto vystymui testamentu paskyrė visas savo brangenybes. Tokiu būdu prisidėjo prie Akademijos performavimo į Universitetą, kuris su laiku gavo Jogailos vardą.
Visos šios pastangos buvo dedamos su tikslu pagreitinti ir sustiprinti Lenkijos, Lietuvos ir Rusijos evangelizaciją. Karalienė asmeniškai dalyvaudavo krikščionybės platinime, steigdama šventoves ir rūpestingai parinkdama misijonierius. Jos dėka į Lenkiją atvyko karmelitai ir benediktinai slovėnai. Prisidėjo prie lenkų kalbos tobulinimo, paliepdama versti religinius veikalus, kuriuos pageidavo skaityti lenkų kalba.
Savo aplinkoje ir politikos scenoje buvo ramybės apaštalu: vedė derybas su Kryžiuočių ordino Didžiuoju Magistru ir taip išsaugojo Lenkiją nuo karo su tuo ordinu. Garsėjo dideliu gailestingumu ir jautrumu žmonių kančiai. Jos subtilią moterišką užuojautą įamžino tradicija, priskirianti jai žodžius; ,,Kas gi jiems ašaras grąžins?" Šie žodžiai byloja ne tik apie žmogaus vargo pastebėjimą, bet kartu ir dvasinį susikrimtimą tos, kurią šie vargai pripildydavo skausmu ir nerimu. Amžininkai stebėjosi ir gerbė karalienę už jos stropumą, pastangas, švelnumą, nuolankumą, kantrumą tarp sunkių išbandymų, kartu pabrėždami jos grožį ir papročių kilnumą.
Šventosios dvasingumą galima apibrėžti kaip maldos gyvenimo ir veiksmo krikščionišką sintezę. Evangelinę Marijos ir Mortos vienybę turėjo simbolizuoti monograma, kuria ji naudojosi - tai dviejų gotikinių ,,MM" raidžių pynutė. Sintezės dvasią išreiškė jos pastebėtas tikėjimo, apšviesto mokslu, poreikis. Jos mistinis, apaštališkas, santuokinis ir rūmų gyvenimas sudarė harmoningą visumą, stebinančią visų epochų žmones.
Šv. Jadvygos seserys