Pirmajai Sandorai būdinga ,,šabo" diena kažkokiu būdu jau pranašavo apie naujosios ir amžinosios Sandoros šventės dieną. Išėjimo knyga puikiai išreiškia žmogaus nuostabą sutvėrimo didybės akivaizdoje ir kartu šlovina Sutvėrėją, kuris išvedė viską iš nebūties.
Senasis Testamentas mums taip pat parodo, kad įsakymas švęsti ,,šabą" surištas su poilsiu, kuris prasidėjo po sutvėrimo akto, o taip pat ir su dovanota Izraeliui laisve po išėjimo iš Egipto vergovės, taigi jis yra kaip paruošimas naujosios ir amžinosios Sandoros sekmadieniui.
Sekmadienis krikščioniui - tai velykinė šventė, pripildyta prisikėlusio Kristaus garbės šviesa. Tai ,,naujojo sutvėrimo" šventimas. Apie tai mums kalba Šventasis Raštas, rodantis pasaulio sutvėrime išreikštą Dievo užmanymą.
Amžinasis Tėvo Sūnus - Žodis yra visatos pradžia ir pabaiga, nes Jame visa buvo sukurta.
Būtent šis veiklusis Sūnaus dalyvavimas Dievo kūrybiniame darbe pilnai apsireiškė Velykų slėpinyje, kai Kristus, kaip pirmasis prisikėlęs iš numirusiųjų, davė pradžią naujajam sutvėrimui.
Ši kūrinijos Kristocentrinė vizija lydėjo Dievą, kai po savo darbo, kurį pagyrė, palaimino poilsio dieną ir ją pašventino.
Dievas, kurdamas pasaulį ir šį darbą atlikdamas per šešias darbo dienas ir septintą poilsio dieną, duoda žmogui darbo būdo pavyzdį. Dievas panorėjo įjungti žmogų į tą kūrybinį procesą, duodamas jam galimybę ir sugebėjimą tolesnio ,,statymo" tokiu būdu, kad, darydamas sau paklusnią žemę, darytų tai teisingai ir išmintingai.
Taigi Dievas duoda mums darbo ir poilsio pavyzdį.
Dievo poilsis visgi nėra Jo veiklos nutraukimas, bet labiau sustojimas ir pažvelgimas į savo darbą su džiaugsmu ir pasitenkinimu. Šis sustojimas leidžia grožėtis ir žavėtis kūrinijos grožiu, o ypač žmogaus, kuris buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą.
Todėl santykyje su Dievu įsakymą švęsti šią dieną Bažnyčia laiko esminiu, o jo gilios prasmės reikia ieškoti tikėjimo šviesoje, vengiant klastojimo ir lėkštumo. Tai diena, kurią ,,palaimino" ir ,,pašventino" pats Dievas, todėl ji tapo ypatinga diena - ,,Viešpaties diena".
Šią dieną atrandame ypatingą ryšį su Dievu, kai kūrinija, laisva nuo kasdieninių užsiėmimų, sustoja pokalbiui su Kūrėju, Jam dėkoja ir šlovina, stebėdamasi Dievo darbu ir savo vieta Jo sumanyme.
Šią dieną dera švęsti dėl Dievo didžių darbų ir sumanymų, o žmogus, kaip visos kūrinijos atstovas, turi šlovinti Sutvėrėją, Jam dėkoti ir aukoti savo sūnišką prisirišimą.
Kaip jau buvo pasakyta, krikščionys švenčia pirmąją dieną po šabo, nes kaip tik šią dieną prisikėlė Kristus. Ši diena apreiškia pradžių misteriją ir vainikuoja atpirkimo istoriją, pranašaudama eschatologinę pasaulio pabaigą.
Kaip sakė šv.Grigalius Didysis: ,,Mums tikruoju šabu yra mūsų Atpirkėjo, Viešpaties Jėzaus Kristaus asmuo".
Taigi sekmadienis, Viešpaties Prisikėlimo diena, yra ta diena, kurioje žmogus pradėjo egzistuoti iš naujo atgaudamas savo laisvę Kristuje.