Iš šventojo vyskupo Augustino Pamokslų
Tiesa atsirado žemėje, o teisingumas kyla iš dangaus
Pabusk, žmogau: dėl tavęs Dievas tapo žmogumi. Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusiu, ir apšvies tave Kristus. Dėl tavęs, kartoju, Dievas tapo žmogumi.
Būtum amžiams palikes miręs, jei Dievas nebūtų laike gimęs. Niekad nebūtum išvaduotas iš nuodėmingo kūno, jeigu jis nebūtų prisiėmęs nuodėmingo kūno panašumo. Visiems laikams būtum likęs apgailėtinas, jei
tavęs nebūtų pasigailėta. Nebūtum vėl atgijęs, jei jis ne-būtų kaip tu numiręs. Būtum sunykęs, jei jis nebūtų pagalbon atvykęs. Būtum pražuvęs, jei jis nebūtų atėjęs.
Tad džiugiai švęskime: atėjo mūsų išganymas ir atpirkimas. Švęskime švente: didžioji ir amžinoji diena iš didžiosios ir amžinosios dienos atėjo į šią trumpute ir laikiną mūsų būtį.
Štai jis mums tapo teisumu, pašventinimu ir atpirkimu, kad, kaip parašyta, kas giriasi, girtųsi Viešpačiu.
Taigi tiesa kilo iš žemės, nes Kristus, sakes: Aš esu tiesa, gimė iš Mergelės Marijos. O teisumas pažvelgė iš dangaus, nes žmogus, tikintis gimusiuoju, nuteisinamas Dievo, o ne dėl savo pastangų.
Tiesa kilo iš žemės, nes Žodis tapo kūnu. O teisumas pažvelgė iš dangaus, nes kiekvienas geras davinys ir tobula dovana ateina iš aukštybių.
Tiesa kilo iš žemės, kūnas - iš Mergelės Marijos. O teisumas pažvelgė iš dangaus, nes žmogus negali nieko pasiimti, jeigu nebus jam duota iš dangaus.
Nuteisinti tikėjimu, gyvename taikoje su Dievu. nes pasibučiavo teisumas ir taika. Visa tai mums duota per mūsų Viešpati Jėzų Kristų, nes Tiesa kilo iš žemės. Per ji pasiekiame tą malone, kurioje stovime ir didžiuojamės Dievo šlovės viltimi. Juk nepasakyta "savo šlovės", bet Dievo šlovės viltimi, nes teisumas randasi ne iš mūsų, - jis pažvelgė iš dangaus. Taigi tas, kuris didžiuojasi, tesididžiuoja ne savimi, bet Viešpačiu.
Dėl to iš Mergelės gimusiam Viešpačiui skamba angelų šlovės giesmė: Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė geros valios žmonėms.
Iš kurgi pasaulyje taika, jei ne iš to, kad tiesa kilo iš žemės, tai yra Kristus gimė iš kūno? Jis yra mūsų sutaikinimas, iš abiejų padaręs viena, kad mes, geros valios žmonės, būtume sujungti vienybės saitais.
Taigi mes džiaugiamės šia malone, ir mūsų šlovinimas liudija, jog giriamės ne savimi, bet Viešpačiu. Juk yra pasakyta: mano garbė - ta pakeli mano galvą. Ar galėjo mums nušvisti didesnė Dievo malonė už tą, kad Tėvas savo vienatinį Sūnų padarė žmogaus Sūnumi, o žmogaus sūnų - Dievo sūnumi?
Ieškok nuopelnų, ieškok priežasties, ieškok teisumo, ir pamatysi, kad visur rasi tik malone.