Atgailos ir Sutaikinimo sakramentas - strona lt

Šio sakramento pavadinimai

Jis vadinamas atsivertimo sakramentu, nes sakramentiniu būdu įvykdo Jėzaus raginimą atsiversti,4 atveria kelią sugrįžti pas Tėvą, nuo kurio buvo nutolta per nuodėmę.

Jis vadinamas atgailos sakramentu, nes nusidėjusiam krikščioniui nurodo asmeninį ir bažnytinį kelią atsiversti, gailėtis ir atsilyginti.

Jis vadinamas išpažinties sakramentu, nes esminis jo elementas yra prisipažinimas - nuodėmių išpažinimas kunigui. Giliąja prasme šis sakramentas taip pat yra Dievo šventumo ir Jo gailestingumo žmogui nusidėjėliui "išpažinimas", pripažinimas ir pašlovinimas.

Jis vadinamas atleidimo sakramentu, nes kunigo sakramentiniu nuodėmių atleidimu Dievas penitentui suteikia "atleidimą ir ramybę".

Jis vadinamas ir sutaikinimo sakramentu, nes nusidėjėliui dovanoja sutaikinančią Dievo meilę: "Susitaikinkite su Dievu!" (2 Kor 5, 20). Kas gyvena gailestinga Dievo meile, tas yra pasirengęs atsiliepti į Viešpaties raginimą: "Eik pirmiau susitaikinti su broliu" (Mt 5, 24).

Kaip pranašų, taip ir Jėzaus raginimas atsiversti ir atgailauti pirmiausia turi mintyje ne išorinius veiksmus, "ašutinę ir pelenus", pasninkus ir apsimarinimus, bet širdies atsivertimą, vidinę atgailą. Be jų, atgailos darbai lieka nevaisingi ir nenuoširdūs; atvirkščiai, vidinis atsivertimas siekia šią būseną paversti regimais ženklais, atgailos veiksmais ir darbais.

Vidinė atgaila yra radikali viso gyvenimo permaina, sugrįžimas, atsivertimas į Dievą iš visos širdies, nuodėmės atsižadėjimas, nusigręžimas nuo blogio, bjaurintis mūsų padarytais blogais darbais. Tuo pat metu vidinė atgaila yra troškimas ir pasiryžimas pakeisti gyvenimą, viliantis Dievo gailestingumo ir pasitikint Jo malonės pagalba. Tą širdies atsivertimą lydi išganingas skausmas ir liūdesys, kurį Bažnyčios tėvai vadino nimi cruciatus (dvasios sielvartas), compunctio cordis (širdies graudulys).

Nuodėmė pirmiausia yra Dievo įžeidimas, bendravimo su Juo nutraukimas. Kartu ji pažeidžia bendrystę su Bažnyčia. Dėl to atsivertimo vaisius esti ir Dievo atleidimas, ir sutaikinimas su Bažnyčia. Liturgiškai tai išreiškia ir atlieka Atgailos ir Sutaikinimo

sakramentas.

Vien Dievas atleidžia nuodėmes.34 Kadangi Jėzus yra Dievo Sūnus, Jis sako apie save, kad "Žmogaus Sūnus [turi] galią atleisti žemėje nuodėmes" (Mk 2, 10), ir pavartoja tą dievišką galią: "Tau atleidžiamos nuodėmės!" (Mk 2, 5).35Dar daugiau: remdamasis savo dieviška galia, Jis duoda jos ir žmonėms,36 kad ir jie Jo vardu naudotųsi ta galia.

"Atgaila verčia nusidėjėlį visko noriai imtis: širdimi gailėtis; lūpomis išpažinti; elgesiu visiškai nusižeminti arba tinkamai atsilyginti."

Iš visų penitento veiksmų pirmasis yra gailestis. Tai "sielos skausmas ir nepakantumas padarytoms nuodėmėms drauge su pasiryžimu daugiau nebenusidėti".

Nuodėmių išpažinimas (prisipažinimas) net grynai žmogišku požiūriu mus išlaisvina ir palengvina susitaikinti su kitais. Prisipažindamas žmogus aiškiai įvardija nuodėmes, kuriomis yra nusikaltęs; jis prisiima atsakomybę už jas, tuo būdu vėl atsiveria Dievui ir vienybei su Bažnyčia, kad užtikrintų sau naują ateitį.

Išpažinti nuodėmes kunigui yra esminė Atgailos sakramento dalis. "Penitentai per išpažintį turi pasisakyti visas sunkiąsias nuodėmes, kurias prisimena sąžiningai save ištyrę, net jeigu tos nuodėmės būtų pačios slapčiausios ir būtų nusižengta tik dviem paskutiniams Dekalogo įsakymams*; kartais jos sunkiau sužeidžia sielą ir yra pavojingesnės už tas, kurios padaromos atvirai":

Pagal Bažnyčios įsakymą "kiekvienas tikintysis, sulaukęs sąmoningo amžiaus, turi bent kartą per metus išpažinti sunkiąsias nuodėmes, kurias prisimena". Kas jaučiasi sunkiai nusidėjęs, net jeigu ir labai gailisi, negali priimti šventosios Komunijos, prieš tai negavęs sakramentinio išrišimo, nebent būtų labai svarbi priežastis priimti Komuniją, o jis negalėtų pasiekti nuodėmklausio. Vaikai, prieš priimdami pirmąją šventąją Komuniją, irgi privalo atlikti išpažintį.

Atsižvelgdama į didelio takto reikalaujančią ir labai svarbią nuodėmklausio tarnystę, į būtiną pagarbą penitentams, Bažnyčia pareiškia, kad kiekvienas išpažinčių klausantis kunigas privalo absoliučioje paslaptyje laikyti penitentų jam išpažintas nuodėmes, kitaip jis užsitrauktų griežčiausias bausmes. Jis taip pat negali sau pasinaudoti tuo, ką per išpažintį sužino apie penitentų gyvenimą. Ši išpažinties paslaptis, kuriai išimčių nėra, vadinama "sakramentiniu antspaudu", nes tai, ką penitentas patiki kunigui, "užantspauduoja" sakramentas.

Atgailos sakramente nusidėjėlis, pasiduodamas gailestingajam Dievo teismui, tam tikra prasme iš anksto išgyvena teismą, prieš kurį stos, baigęs žemės gyvenimą. Nes jau čia ir dabar, šiame gyvenime, mums duota galimybė pasirinkti gyvenimą ar mirtį, ir tik atsivertimo keliu galime įžengti Karalystėn, nuo kurios atskiria sunkioji nuodėmė.78 Atgaila ir tikėjimu atsigręždamas į Kristų, nusidėjėlis pereina iš mirties į gyvenimą "ir nepateks į teismą" (Jn 5, 24).

Mokymas apie atlaidus ir jų praktika Bažnyčioje glaudžiai siejasi su Atgailos sakramento vaisiais.

Kas yra atlaidai?

"Atlaidai yra laikinosios bausmės už nuodėmes, kurių kaltė jau panaikinta, atleidimas Dievo akivaizdoje; jį gauna aiškiai nurodytomis sąlygomis tinkamai pasirengęs krikščionis, tarpininkaujant Bažnyčiai, kuri, būdama Atpirkimo vaisių dalytoja, turi galios skirstyti ir suteikti atsilyginimo malonę iš Kristaus ir Jo šventųjų nuopelnų lobyno."

"Atlaidai esti daliniai arba visuotiniai, žiūrint, ar jie atleidžia tik dalį laikinosios bausmės už nuodėmes, ar ją visą." "Kiekvienas tikintysis gali atlaidus [...] pelnyti sau pačiam arba juos pritaikyti mirusiesiems."

Norint suprasti šį Bažnyčios mokymą ir šią praktiką, reikia žinoti, kad nuodėmės pasekmės yra dvejopos. Sunki nuodėmė nutraukia bendrystę su Dievu, dėl to esame nepajėgūs pasiekti amžinąjį gyvenimą. Jo netektis vadinama "amžinąja bausme" už nuodėmę. Kita vertus, kiekviena, net ir lengvoji nuodėmė sukelia nesveiką prisirišimą prie kūrinių, kurį turi atitaisyti nuskaistinimas arba čia žemėje, arba po mirties (skaistykloje). Tas nuskaistinimas išvaduoja iš "laikinosios bausmės" už nuodėmę. Abi tos bausmės negali būti laikomos tam tikru Dievo keršijimu iš šalies, jos išplaukia iš pačios nuodėmės prigimties. Atsivertimas, kilęs iš karštos meilės, gali visiškai nuskaistinti nusidėjėlį, kad jam nebereikėtų atlikti jokios bausmės.

Atleidžiant nuodėmę ir atkuriant vienybę su Dievu, kartu atleidžiama ir amžinoji bausmė už nuodėmę. Tačiau laikinosios bausmės už nuodėmes išlieka. Krikščionis, kantriai kęsdamas įvairias kančias bei išmėginimus ir, laikui atėjus, ramiai pasitikdamas mirtį, turi stengtis šias laikinas bausmes už nuodėmę priimti kaip malonę, o gailestingumo ir artimo meilės darbais, taip pat malda ir įvairiais atgailos būdais siekti visiškai nusivilkti "senąjį žmogų" ir "apsivilkti nauju žmogumi".

Dvasiniai Atgailos sakramento vaisiai yra:

- sutaikinimas su Dievu, kai penitentas atgauna malonę;

- sutaikinimas su Bažnyčia;

- už sunkiąsias nuodėmes gresiančios amžinosios bausmės atleidimas;

- bent dalies nuodėmes lydinčių laikinųjų bausmių atleidimas;

- sąžinės ramybė ir giedra bei dvasinė paguoda;

- sustiprėjusios dvasinės jėgos, reikalingos krikščionio kovai.