Santuokos sakramentas - strona lt

"Glaudus sutuoktinių gyvenimo ir meilės ryšys yra Kūrėjo nustatytas ir aprūpintas savais įstatymais [...]. Pats Dievas yra santuokos autorius."97 Pašaukimas santuokai yra įrašytas pačioje iš Kūrėjo rankų išėjusių vyro ir moters prigimtyje.

Savo viešojo gyvenimo pradžioje Jėzus, Motinos prašomas, savo pirmąjį ženklą padaro vestuvių puotoje.118 Jėzaus buvimą Kanos vestuvėse Bažnyčia laiko labai reikšmingu įvykiu. Ji čia mato santuokos gėrio patvirtinimą ir patikinimą, kad nuo šiol santuoka bus veiksmingas Kristaus artumo ženklas.

Skelbdamas savo mokslą, Jėzus nedviprasmiškai nurodė pirmykštę Kūrėjo pradžioje norėtos vyro ir moters sąjungos prasmę: Mozės duotas leidimas atleisti žmoną buvo nuolaida dėl širdies kietumo;119 vyro ir moters santuokinis ryšys yra neišardomas - jį sudarė pats Dievas: "Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria" (Mt 19, 6).

Toks nedviprasmiškai pabrėžtas santuokinio ryšio neišardomumas galėjo trikdyti ir atrodyti neįvykdomas reikalavimas.120 Tačiau Jėzus neužkrovė sutuoktiniams neįmanomos pakelti ir per sunkios naštos,121 dar sunkesnės negu Mozės Įstatymas. Atėjęs atstatyti pradinės, nuodėmės suardytos kūrimo tvarkos, Jėzus pats duoda jėgos ir malonės išgyventi santuoką naujai, Dievo karalystės mastu. Sekdami Kristumi, atsižadėdami savęs, imdami savo kryžių,122 sutuoktiniai galės "išmanyti"123 pirmykštę santuokos prasmę ir, Kristaus padedami, ją išgyventi. Ši krikščioniškos santuokos malonė yra Kristaus Kryžiaus - viso krikščioniškojo gyvenimo versmės - vaisius.

Santuokinę sutartį sudaro pakrikštyti vyras ir moteris, kurie yra laisvi sudaryti santuoką ir laisvai pareiškia savo sutikimą. "Yra laisvi" reiškia:

- niekieno neverčiami;

- neturi prigimtinės arba bažnytinės teisės nurodomų kliūčių.

Daugelyje kraštų gana dažnos mišrios santuokos (tarp katalikų ir pakrikštytų nekatalikų). Susidūrę su jomis, sutuoktiniai ir ganytojai turi elgtis labai apdairiai. Santuokos tarp skirtingų religijų asmenų (tarp katalikų ir nekrikštytųjų) atveju tas apdairumas turi būti dar didesnis.

Sutuoktinių konfesijų skirtumas nėra neįveikiama kliūtis santuokai, jeigu jiems pavyksta tarpusavyje suderinti tai, ką kiekvienas gauna savo bendruomenėje, ir jei vienas iš kito mokosi išgyventi savo ištikimybę Kristui. Tačiau negalima pamiršti mišrių santuokų sunkumų. Jie kyla iš to, kad dar neįveiktas krikščionių suskilimas. Sutuoktiniai rizikuoja pajusti krikščionių nesutarimo dramą savo pačių šeimoje. Religijos skirtumas tuos sunkumus dar didina. Tikėjimo skirtumas, skirtingi požiūriai net į pačią santuoką, taip pat skirtinga religinė mąstysena gali tapti įtampos šaltiniu santuokoje, ypač dėl vaikų auklėjimo. Tada gresia religinio abejingumo pavojus.

Pagal Lotynų Bažnyčios teisę tam, kad mišri santuoka būtų leistina, reikia specialaus bažnytinės valdžios leidimo.Jei sutuoktinių religijos skirtingos, santuokos galiojimui yra reikalinga speciali dispensa nuo šios kliūties.Ir tas leidimas, ir dispensa remiasi prielaida, kad abu partneriai žino ir neatmeta esminių santuokos tikslų bei savybių ir kad katalikiškoji pusė patvirtina įsipareigojimus - o su jais supažindinama ir nekatalikiškoji pusė - laikytis savojo tikėjimo ir krikštyti bei auklėti vaikus Katalikų Bažnyčioje.

Daugelyje kraštų su tuo susidūrusios krikščionių bendruomenės organizuoja, remiantis ekumeniniu dialogu, bendrą sielovadą mišrių santuokų šeimoms. Jos uždavinys yra padėti tokioms sutuoktinių poroms savo neįprastą padėtį išgyventi tikėjimo šviesoje. Ta sielovada taip pat turi padėti išvengti įtampos tarp sutuoktinių pareigų vienas kitam ir savosioms bažnytinėms bendruomenėms. Ji turi padrąsinti plėtoti tai, kas jų tikėjime yra bendra, ir gerbti tai, kas juos skiria.

Skirtingos religijos žmonių santuokoje sutuoktiniui katalikui tenka ypatinga užduotis: "Mat netikintis vyras pašventinamas žmona, o netikinti žmona pašventinama tikinčiu vyru" (1 Kor 7, 14). Didelis džiaugsmas krikščioniui sutuoktiniui ir Bažnyčiai, jei tas "pašventinimas" padeda antrajam sutuoktiniui laisvai atsiversti į krikščionių tikėjimą. Nuoširdi vedusiųjų meilė, kukli ir kantri šeimos dorybių praktika bei ištverminga malda gali netikintį sutuoktinį parengti atsivertimo malonei.

Santuokinį ryšį įtvirtino pats Dievas, tad sudaryta ir atbaigta pakrikštytųjų santuoka niekada negali būti panaikinta. Šis ryšys, kilęs iš laisvo žmogiško susituokiančiųjų akto ir atbaigtos santuokos, nuo tada yra nebeatšaukiama tikrovė ir duoda pradžią sąjungai, kurią užtikrina Dievo ištikimybė. Bažnyčia neturi galios priešintis šiam dieviškosios išminties sutvarkymui.

Santuokinė meilė pačia savo prigimtimi reikalauja iš sutuoktinių nepažeisti ištikimybės. Tai jų atsidavimo vienas kitam vaisius. Meilė trokšta būti nepakeičiama. Ji negali būti meilė "iki naujos santuokos". "Ta glaudi jungtis, kaip abipusis dviejų asmenų atsidavimas ir kaip palaima vaikams, reikalauja visiškos vedusiųjų ištikimybės ir nesuardomos jų vienybės.

Vis dėlto pasitaiko, kad dėl labai įvairių priežasčių sutuoktiniams pasidaro nebeįmanoma kartu gyventi. Tokiais atvejais Bažnyčia leidžia sutuoktiniams fiziškai atsiskirti ir negyventi drauge. Sutuoktiniai prieš Dievą ir toliau lieka vyras ir žmona; jie negali sudaryti naujos santuokos. Toje sunkioje padėtyje geriausia išeitis būtų - jeigu įmanoma - susitaikinti. Krikščionių bendruomenė yra kviečiama padėti tiems žmonėms krikščioniškai gyventi jų situacijoje, likti ištikimiems jų nepanaikinamam santuokiniam ryšiui.

Daugelyje kraštų šiandien yra nemažai katalikų, kurie pagal civilinius įstatymus išsituokia ir sudaro naują, civilinę sąjungą. Bažnyčia, būdama ištikima Jėzaus Kristaus žodžiams ("Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu. Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja": Mk 10, 11-12), naujos sąjungos negali pripažinti galiojančia, jeigu buvo galiojanti pirmoji santuoka. Išsituokusieji, sudarę civilinę santuoką, atsiduria padėtyje, kuri yra objektyviai priešinga Dievo įstatymui. Nuo to laiko jie nebegali eiti prie Komunijos tol, kol šitokia padėtis truks. Dėl to paties jie negali atlikti tam tikrų atsakingų bažnytinių pareigų. Sutaikinimas Atgailos sakramentu gali būti teikiamas tik tiems, kurie gailisi pažeidę [santuoką] - Sandoros bei ištikimybės Kristui ženklas - ir pasižada gyventi visiškai susilaikydami.

Kunigai ir visa bendruomenė turi nuoširdžiai rūpintis krikščionimis, kurie gyvena tokioje padėtyje, bet dažnai išsaugo tikėjimą ir trokšta vaikus auklėti krikščioniškai, kad patys nesijaustų esą atskirti nuo Bažnyčios, kurios gyvenime, būdami pakrikštyti, jie gali ir privalo dalyvauti:

Jie tebūna raginami klausytis Dievo žodžio, dalyvauti Mišių aukoje, ištvermingai melstis, aktyviai įsijungti į bendruomeninę meilės ir teisingumo veiklą, krikščioniškai auklėti savo vaikus, turėti atgailos dvasios ir ją rodyti darbais, kad diena iš dienos sau melstų Dievą malonės.

Santuokinę meilę daro vaisingą moralinis, dvasinis ir antgamtinis gyvenimas, kuris tėvų auklėjimu perduodamas vaikams. Tėvai yra svarbiausi ir pirmieji savo vaikų auklėtojai. Ta prasme pagrindinis santuokos ir šeimos uždavinys yra tarnauti gyvybei.

Sutuoktiniai, kuriems Dievas nedavė turėti vaikų, vis tiek gali, kaip žmonės ir krikščionys, savo santuoką išgyventi labai prasmingai. Jų santuoka gali spindėti meilės, paslaugumo ir aukos vaisiais.

Šeimos tėvas ir motina, jų vaikai, visi šeimos nariai, "priimdami sakramentus, melsdamiesi ir dėkodami, šventai gyvendami, išsižadėdami savęs ir veikliai mylėdami", iškiliausiai praktikuoja Krikštu gautą kunigystę. Tad šeimos namai yra pirmoji krikščioniško gyvenimo ir "tobulesnio žmogiškumo mokykla". Čia išmokstama ištvermingai ir su džiaugsmu dirbti, broliškai mylėti, didžiadvasiškai, net pakartotinai atleisti ir ypač garbinti Dievą malda ir savo gyvenimo atnaša.