Eucharistijos sakramentas - strona lt

Šventoji Eucharistija užbaigia įvedimą į krikščionybę. Žmonės, Krikšto iškelti į karališkosios kunigystės garbę, o Sutvirtinimu tapę dar panašesni į Kristų, eucharistiniu būdu drauge su visa bendruomene dalyvauja paties Viešpaties Jėzaus aukoje.

Eucharistija yra "viso krikščioniško gyvenimo versmė ir viršūnė". "Visi kiti sakramentai, kaip ir visos bažnytinės tarnystės bei apaštalavimo darbai, yra susiję su šventąja Eucharistija ir į ją nukreipti. Juk šventojoje Eucharistijoje sutelktas visas dvasinis Bažnyčios gėris - pats Kristus, mūsų Velykų Avinėlis."

"Eucharistija gerai išreiškia ir nuostabiai ugdo bendravimą su Dievu ir Dievo tautos vienybę, o tai padaro Bažnyčią tuo, kas ji iš tiesų yra. Eucharistija yra Dievo veikimo, kuriuo Jis Kristuje pašventina pasaulį, viršūnė; taip pat joje žmonės teikia Šventojoje Dvasioje didžiausią garbę Kristui, o su Juo ir Tėvui."

Pagaliau, švęsdami Eucharistiją, mes jau dabar jungiamės su dangaus liturgija ir iš anksto ragaujame amžinojo gyvenimo, kuriame Dievas bus "viskas visame kame" (1 Kor 15, 28).

Trumpai tariant, Eucharistija yra mūsų tikėjimo santrauka ir visuma: "Mūsų mąstysena derinasi su Eucharistija, o Eucharistija vėlgi sutvirtina mūsų mąstyseną."

Neišsemiamus šio sakramento turtus išreiškia įvairūs jo pavadinimai. Kiekvienas pavadinimas jį nusako vis kitokiu atžvilgiu, būtent.

 Viešpaties vakarienė, nes tai Paskutinė vakarienė, kurią Viešpats valgė su savo mokiniais kančios išvakarėse, ir iš anksto švenčiamas Avinėlio vestuvių pokylis dangiškojoje Jeruzalėje.

Duonos laužymas, nes šį žydų valgymo paprotį Jėzus panaudojo, laimindamas ir dalydamas duoną kaip stalo šeimininkas, ypač per Paskutinę vakarienę.

Eucharistinis susirinkimas (synaxis), nes Eucharistija švenčiama tikinčiųjų susirinkime, kuris regimai išreiškia Bažnyčią.

Viešpaties kančios ir prisikėlimo atminimas ("memorialas").

Šventoji auka, nes ji sudabartina vienintelę Išganytojo Kristaus auką ir drauge apima Bažnyčios auką.

Šventoji ir dieviškoji liturgija, nes šio sakramento šventimas yra visos Bažnyčios liturgijos centras ir jos tobuliausia išraiška.

Komunija, nes šiuo sakramentu mes vienijamės su Kristumi, kuris mus padaro savo Kūno ir savo Kraujo dalininkais, kad su Juo sudarytume vieną kūną.

Šventosios Mišios, nes liturgija, kurioje vyksta išganymo paslaptis, baigiasi tikinčiųjų pasiuntimu (missio), kad jie vykdytų Dievo valią savo kasdieniame gyvenime.

Tad Eucharistija mums yra:

- dėkojimas Tėvui ir Jo pašlovinimas;

- Kristaus ir Jo kūno aukos atminimas;

- Kristaus buvimas čia ir dabar Jo žodžių ir Jo Dvasios galia.

Kristaus ir Jo kūno - Bažnyčios - aukos atminimas

Su Kristaus auka vienijasi ne vien čia žemėje esantys Jo nariai, bet ir tie, kurie jau yra dangaus garbėje: eucharistinę auką Bažnyčia aukoja drauge su Švenčiausiąja Mergele Marija, prisimindama ją ir visus šventuosius. Eucharistijos metu Bažnyčia drauge su Marija tarytum stovi kryžiaus papėdėje, susivienijusi su Kristaus auka ir Jo užtariama.

Eucharistinė auka yra aukojama ir už mirusius tikinčiuosius, "kurie yra mirę Kristuje, bet dar ne visiškai nuskaistinti", kad galėtų įžengti į Kristaus šviesą ir ramybę.

Švenčiausiame Eucharistijos sakramente "tikrai, realiai ir substancialiai yra mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kūnas ir kraujas išvien su Jo siela ir dievyste ir todėl visas Kristus". "Šitas buvimas vadinamas "realus" ne išimtine prasme, lyg kad kiti buvimai nebūtų 'realūs', bet iškiliausia prasme, kadangi tai substancialus buvimas, ir Kristus - Dievas ir žmogus - čia yra visas ir nedalomas."

Viešpats mus primygtinai kviečia Jį priimti Eucharistijos sakramente: "Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus Kūno ir negersite Jo Kraujo, neturėsite savyje gyvybės!" (Jn 6, 53).

Atsiliepdami į tą kvietimą, tokiam didžiam ir šventam momentui turime pasirengti. Šv. Paulius ragina atlikti sąžinės apyskaitą: "Kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju. Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės. Kas valgo ir geria to Kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą" (1 Kor 11, 27-29). Kas jaučiasi padaręs sunkią nuodėmę, turi priimti Sutaikinimo sakramentą prieš eidamas komunijos.

Bažnyčia įpareigoja tikinčiuosius "sekmadieniais ir per šventes dalyvauti dieviškoje liturgijoje" ir bent kartą per metus priimti Eucharistiją, jeigu įmanoma, velykiniu laiku, tam pasirengus Sutaikinimo sakramentu. Tačiau Bažnyčia labai pataria tikintiesiems priiminėti šventąją Eucharistiją sekmadieniais ir per šventes arba dar dažniau, net kasdien.

Kaip kūno maistas grąžina prarastas jėgas, taip Eucharistija stiprina meilę, kuri kasdieniame gyvenime yra linkusi silpnėti; ši atgijusi meilė naikina lengvąsias nuodėmes. Mums atsiduodantis Kristus gaivina mūsų meilę ir duoda mums jėgų nutraukti netvarkingą prisirišimą prie kūrinių ir įsitvirtinti Jame.

Kas nori priimti Kristų eucharistinėje komunijoje, turi būti malonės būklėje. Jei kas jaučiasi sunkiai nusidėjęs, negali priimti Eucharistijos, pirmiau negavęs atleidimo Atgailos sakramentu.